"Gravitacijos matavimai, atskleidę (tokio kraterio) egzistavimą, leidžia manyti, jog jis gali būti maždaug 250 milijonų metų senumo, kai permo ir triaso laikais buvo didysys išnykimas ,- Žemėje išmirė beveik visa gyvūnija", - teigiama ketvirtadienį išplatintame universiteto pranešime.
"Jo dydis ir vieta - Rytų Antarkties Vilkso Žemės rajone, piečiau Australijos - taip pat leidžia manyti, kad jis galėjo duoti pradžią Gondvanos superkontinento skilimui, dėl ko susidarė tektoninis lūžis, pastūmėjęs į šiaurę Australiją", - priduria mokslininkai.
Pasak mokslininkų, didysis permo ir triaso laikų išmirimas sudarė prielaidas suklestėti dinozaurams.
Vilkso Žemėje esantis krateris - kone dvigubai didesnis už Jukatano pusiasalyje, Meksikoje žiojintį Čiksulubo kraterį, veikiausiai paliktą asteroido, kuriam prieš 65 mln. metų nukritus į Žemę, visiškai išnyko dinozaurai.
Manoma, kad Čiksulubo asteroidas buvo 9,6 kilometrų pločio, o Vilkso Žemės asteroidas - keturis ar penkis sykius didesnis: jo plotis siekė apie 48,3 kilometro.
"Vilkso Žemės asteroido smūgis buvo gerokai stipresnis nei tas, po kurio išmirė dinozaurai, ir tuo metu jo padariniai veikiausiai buvo katastrofiški", - teigia Ohajo valstijos universiteto geologijos profesorius Ralphas von Frese'as.
Kraterį atrado mokslininkų grupė, vadovaujama R.Frese'o ir geologijos daktaro Laramie Pottso. Jie bendradarbiavo kartu su Ohajo valstijos ir Jungtinių Valstijų nacionalinės aeronautikos ir kosmoso erdvės tyrimo valdybos (NASA) pareigūnais bei kolegomis iš Rusijos ir Pietų Korėjos. Su pirminiais paieškų rezultatais mokslininkai supažindino neseniai Merilando valstijos Baltimorės mieste vykusiame Amerikos geofizikų sąjungos narių suvažiavime.
Apytikriai prieš 100 mln. metų Australija atskilo nuo priešistorinio Gondvanos žemyno ir pradėjo dreifuoti į šiaurę, o besiplečiantis lūžio slėnis stūmė ją į rytinę Indijos vandenyno dalį. Tiesiai per kraterį einantis lūžis galėjo susidaryti nuo asteroido smūgio, sakė R.Frese'as.
Tuo tarpu ankstyvieji smūgio padariniai veikiausiai lėmė, kad gyvybė Žemėje smarkiai nukentėjo.
"Visi aplinkos pokyčiai, kurių radosi po smūgio, lėmė, kad aplinka smarkiai įkaito ir tokį karštį buvo išties sunku išverti. Taigi peršasi prielaida, jog tuo metu didelė dalis gyvybės išnyko", - teigė mokslininkas.