Kaip rodo tyrimai, žmonės, kurie laikosi Viduržemio jūros dietos principų, t. y. gausiai vartoja augalinės kilmės produktus bei žuvį ir pasistengia sumažinti raudonos mėsos ir pieno produktų kiekį, daugeliu atžvilgių yra sveikesni už tuos, kurie tų principų nepaiso. Vertinant jų sveikatos būklę paprastai atsižvelgiama į širdies ligų, vėžio, diabeto, demencijos rizikos lygmenį ir amžiaus vidurkį.
Visgi kodėl Viduržemio jūros dieta duoda tokius rezultatus? Nors apie jos naudą sveikatai bylojančių įrodymų – visa galybė, lieka neaišku, kaip būtent konkretūs produktų deriniai, veikdami ląsteles, gali pailginti žmogaus gyvenimą.
Tikėtina, kad tuoj sužinosime atsakymą. JAV Stanfordo universiteto mokslininkų vadovaujamas tyrimas suteikė progą pirmą kartą prabilti apie Viduržemio jūros dietos poveikį ląstelių lygmeniu. Tyrimo išvados pagrįstos vieno produkto – sveikųjų riebalų šaltinio – įtakos nematodų (apvaliosios kirmėlės) gyvenimo trukmei stebėsena, rašoma portale „ScienceAlert“.
Šio mechanizmo išaiškinimas – reikšmingas pasiekimas, teigia tyrimo iniciatoriai. Juk atitinkami įrodymai gali duoti impulsą naujoms įžvalgoms į įvairių rūšių riebalų poveikį sveikatai, taip pat padėti suprasti, kodėl mitybos įpročiai gali lemti ilgaamžiškumą.
„Riebalai paprastai laikomi sveikatai kenkiančia medžiaga, – sako genetikos specialistė Anne Brunet iš Stanfordo universiteto. – Vis dėlto kai kurie tyrimai parodė, kad tam tikros rūšies riebalai, o konkrečiai – lipidai, gali duoti naudos.“
Pagal Viduržemio jūros dietos taisykles sudarytame racione ypač gausu naudingų riebalų, dar vadinamų mononesočiosiomis riebalų rūgštimis. Šių medžiagų yra tokiuose produktuose kaip riešutai, žuvis ir alyvuogių aliejus. Vieni iš sveikųjų riebalų – oleino rūgštis – tapo pirmiau minėto tyrimo autorių dėmesio objektu. Minėtina, kad oleino rūgštis – tai pagrindinė mononesočioji riebalų rūgštis, aptinkama alyvuogių aliejuje ir kai kurių rūšių riešutuose.
Stebėdami poveikį apvaliosioms kirmėlėms Caenorhabditis elegans, A. Brunet kartu su kolegomis nustatė du oleino rūgšties pranašumus: pirma, ji apsaugo ląstelių membranas nuo žalos, padaromos vykstant lipidų oksidacijai, ir, antra, ji lemia dviejų pagrindinių ląstelių komponentų, vadinamų organelėmis, kiekio padidėjimą.
Šis poveikis, kaip paaiškėjo, yra labai reikšmingas: oleino rūgštimi šertos apvaliosios kirmėlės maždaug 35 proc. pergyveno tas, kurios buvo šeriamos tradiciškai.
Vieno tipo organelės, savotiški riebalų, arba lipidų, rezervuarai, – lipidų lašeliai – padėjo mokslininkams labai tiksliai apskaičiuoti, kiek dienų kirmėlė išgyvens.
„Lipidų lašelių skaičius konkrečiose kirmėlėse gali parodyti, kiek kirmėlei liko gyventi, – sako Stanfordo universiteto biochemikė Katharina Papsdorf. – Daugiau lipidų lašelių turinčios kirmėlės gyvena ilgiau nei tos, kurios lipidų lašelių turi mažiau.“
Apvaliosios kirmėlės mito bakterijomis, papildytomis arba oleino, arba elaido rūgštimi – mononesočiąja transriebalų rūgštimi, kurios yra margarine ir keptame maiste. Nepaisant molekulinės struktūros panašumo, šios dvi rūgštys daro kardinaliai skirtingą poveikį sveikatai.
Transriebalai, tokie kaip elaido rūgštis, yra laikomi nesveikaisiais arba blogaisiais riebalais, kadangi didina širdies ligų, demencijos ir kitų sveikatos problemų riziką.
„Pavyko įsitikinti, kad kirmėles šeriant oleino rūgštimi, jų žarnyno ląstelėse esančių lipidų lašelių ima daugėti, ir šis reiškinys yra tiesiogiai susijęs su gyvenimo trukmės pailgėjimu“, – sako A. Brunet.
Kita vertus, su pašaru gaunama elaido rūgštis nenulėmė lipidų lašelių skaičiaus padidėjimo ir nepailgino kirmėlės gyvenimo.
Lipidų lašeliams tenka svarbus vaidmuo metabolizmo procese. Jie padeda sureguliuoti riebalų panaudojimą, paversdami juos ląstelių energija. Mokslininkams užblokavus baltymų, padedančių apvaliosioms kirmėlėms gaminti lipidų lašelius, geną, gyvenimo trukmės pailgėjimo efektas dingo.
Apvaliųjų kirmėlių žarnyno ląstelėse padaugėjo ne tik lipidų lašelių, bet ir kitų organelių – peroksisomų, kuriose yra įvairių medžiagas oksiduojančių ir metabolizmo procese dalyvaujančių fermentų.
Tiek lipidų lašelių, tiek peroksisomų daugiau turėjo jaunesnės kirmėlės. Su amžiumi tų organelių kiekis, mokslininkų teigimu, mąžta.
Lipidų lašelių ir peroksisomų varijuoja atsižvelgiant ir į prigimtines savybes, bet tos kirmėlės, kurios šių organelių natūraliai turi daugiau, gyvena ilgiau, taigi, vyksta taip, kaip ir patyrus oleino rūgšties poveikį.
Oleino rūgštis ne tiktai veikia organeles, bet ir apsaugo ląsteles stabdydama lipidų oksidaciją – cheminę reakciją, pažeidžiančią ląstelių membranas. Elaido rūgšties poveikis yra priešingas: ji tiktai skatina oksidaciją ir šitaip ardo ląstelės integralumą.
„Membranas veikianti oksidacija ypač nepalanki organizmui, – sako A. Brunet. – Dėl oksidacijos ląstelių membranos gali netekti sandarumo, suirti, o tai gali nulemti begalę neigiamų biologinių reakcijų.“
Štai toks ir yra ryšys tarp dietos ir ilgaamžiškumo, teigia mokslininkai, pabandę išsamiai paaiškinti, kodėl ir kaip konkretūs Viduržemio jūros dietos komponentai gali pailginti gyvenimą.
Mokslininkų pateiktos išvados gali praversti tobulinant mitybos gaires. Jos taip pat gali pasufleruoti, kaip, imituojant oleino rūgšties teikiamą apsaugą nuo oksidacijos, efektyviai kovoti su senėjimo procesais.
Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad kol kas visas šias išvadas tenka laikyti tik dėmesio vertu atradimu, kuriam patvirtinti būtini išsamesni tyrimai, atliekami siekiant išsiaiškinti, ar tokius pat rezultatus pavyktų gauti ir stebint žmones.
„Klausimas, kokią įtaką maisto racionas daro gyvenimo trukmei, domina daugybę metų, – sako A. Brunet. – Būtų be galo įdomu sužinoti, ar ryšį tarp lipidų lašelių ir ilgaamžiškumo pavyktų nustatyti tyrinėjant žinduolius bei žmones. Dabartinės išvados verčia tikėti riebalų vartojimu pagrįsta strategija, teigiamai veikiančia žmogaus sveikatą ir prognozuojamą amžių.“
Šaltiniai:
