Keleto tyrimų metu paaiškėjo, kad laukinių gyvūnų, tokių kaip šunys, žuvys, kiaulės, galvijai, avys, triušiai ir katės, prijaukinimas dramatiškai sumažina jų santykinį smegenų dydį, rašo sciencealert.com.
Mokslininkai mano, kad tai yra atsakas į sumažėjusį smegenų pajėgumo poreikį, nes nebereikia rūpintis išgyvenimu laukinėje gamtoje.
Visgi tyrėjai pamatė šį tą netikėto, kai palygino 159 šunų veislių atstovų ir keleto vilkų kaukoles.
Nors vilko smegenys yra 24 proc. didesnės už panašaus dydžio šuns smegenis, kuo mažiau konkreti šunų veislė buvo gimininga vilkams (genetiniu požiūriu), tuo didesnės buvo tos veislės atstovų smegenys.
Šie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad nors dėl šunų prijaukinimo prieš tūkstančius metų iš pradžių galėjo sumažėti šunų smegenų dalys, pavyzdžiui, susijusios su partnerio pasirinkimu, plėšrūnais ar medžiokle, per pastarąjį pusantro amžiaus modernus veisimas sukėlė kuklų kognityvinį augimą.
Bet kaip?
„Skirtingų veislių šunų socialinės struktūros pobūdis yra nevienodas, keturkojai atlieka sudėtingas užduotis, todėl jiems greičiausiai reikia didesnių smegenų“, – sakė evoliucinis biologas Niclas Kolmas, dirbantis Stokholmo universitete.
N. Kolmas ir jo kolegos iškėlė hipotezę, kad šunų, veisiamų sudėtingesnėms užduotims, tokioms kaip galvijų ganymas ar dalyvavimas sporte, atlikti, smegenys turėtų būti didesnės.
Bet hipotezė nepasitvirtino. Panašu, kad vienintelis veiksnys, turintis įtakos modernių šunų veislių atstovų smegenų dydžiui, yra genetiniai skirtumai, palyginti su vilkais, – ne veislės paskirtis, vados dydis ar gyvenimo trukmė.
Tiesą sakant, mokslininkai nerado jokio smegenų dydžio skirtumo tarp Amerikos šunų veislyno klubo patvirtintų veislių atstovų.
Ankstesni tyrimai atskleidė, kad atskirų šunų absoliutusis smegenų dydis vaidina vaidmenį atminties ir savitvardos srityse, bet nepanašu, jog tai yra pakankamai stiprus veiksnys, kad padarytų įtaką visos veislės smegenų dydžiui.
Radinius patvirtina kitos neseniai atliktos studijos, kurių autoriai teigia, kad konkrečių veislių paskirtis neatsispindi šunų genetinėje sandaroje.
„Galbūt sudėtingesnė socialinė aplinka, urbanizacija bei prisitaikymas prie didesnių lūkesčių ir taisyklių sukėlė šį pokytį, paveikusį visas šiuolaikines šunų veisles“, – spėja Vengrijos Lorando Etvešo universiteto etologas Eniko Kubinyi.
Jo samprotavimai atitinka socialinių smegenų hipotezę – idėją, kad didelės smegenys išsivysto prisitaikymo prie sudėtingų socialinių aplinkų tikslais.
Pavyzdžiui, ankstesnių tyrimų metu buvo nustatyta, kad labiausiai vilkams giminingi šunys prasčiau komunikuoja su žmonėmis.
Norint sužinoti daugiau, kaip senovinių šunų ir šiuolaikinių šunų smegenys skiriasi nuo vilkų smegenų, tyrėjų komanda siūlo tolesnių studijų metu palyginti skirtingų smegenų sričių dydį. Galbūt tada mokslininkams pavyks išsiaiškinti, kokią įtaką šunų smegenų dydžiui ir elgesiui padarė žmonės.
Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Evolution“.