Manoma, kad senoviniame Megido mieste – šių laikų archeologinėje vietovėje Šiaurės Izraelyje – žmonės gyveno maždaug šešis tūkstantmečius metų nuo maždaug 7000 m. pr. m. e. Būtent ji Naujajame Testamente įvardijama kaip vieta, kur įvyks epinis galutinis mūšis tarp gėrio ir blogio jėgų, rašo iflscience.com.
Apreiškimo knygoje teigiama, jog galutinė kova įvyks po to, kai „demonų dvasios“ apsilankys „pas žemės ir viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios visagalio Dievo dienos kovai“, toje „vietovėje, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas“. Nors vėliau šios vietovės rašyba buvo pakeista į Armagedoną, dauguma mokslininkų sutinka, kad šis pavadinimas yra kilęs nuo „Har Megiddo“ – „Megido kalno“, kur kadaise buvo įsikūręs vienas svarbiausių senovės pasaulio miestų.
Megido miestas, plytėjęs prie Via Maris – svarbaus sausumos kelio, jungusio Egiptą su Mesopotamija, nuo neolito laikų buvo milžiniškos svarbos karo ir prekybos avanpostas. Dėl savo strateginės padėties šis miestas buvo itin geidžiamas, todėl Bronzos ir Geležies amžiais buvo nuolat puldinėjamas. Tai gali paaiškinti, kodėl jis buvo pasirinktas lauku lemiamam mūšiui.
Vienas iš epinių susirėmimų, įvykusių Megide, buvo garsusis karas tarp Egipto faraono Tutmozio III armijos ir kanaaniečių koalicijos, vykęs XV a. pr. m. e. Po šių mūšių Egiptas perėmė didžiulės rytinės Viduržemio jūros dalies kontrolę. Per kitą karą, įvykusį beveik po tūkstančio metų, faraonas Nechas II užkariavo Judėjos karalystę, o per dar vieną reikšmingą Pirmojo pasaulinio karo mūšį, įvykusį Megide 1918 metais, buvo sumušta Osmanų kariuomenė.
Per tūkstančius metų gyventojams atstatant miestą ant savo pirmtakų griuvėsių, Megidas galiausiai virto didžiuliu „tel“, arba kauburiu. Pirmieji Tel Megido kasinėjimai buvo atlikti 1925 – 1929 metais ir atskleidė neįtikėtiną civilizacijų seką, besidriekiančią atgal iki pat Akmens amžiaus pabaigos.
Archeologai, tyrinėdami įvairius sluoksnius, aptiko prabangių rūmų, didžiulių šventyklų ir senovinių įtvirtinimų liekanų, tarp kurių buvo ir keletas sienų su vartais, kurios galėjo būti pastatytos karaliaus Saliamono valdymo laikais. Archeologai netgi aptiko slaptą požeminį tunelį, kuriuo į įtvirtintą miestą iš netoliese trykštančio šaltinio buvo gabenamas vanduo, leidęs išgyventi žmonėms miesto apgulties metu.
Per Tel Megido kasinėjimus padaryti atradimai – ir neįtikėtina istorija, kurią jie pasakoja – nugulė į Jameso Michenerio bestseleriu tapusį romaną „Šaltinis“ („The Source“). Šiandien ši archeologinė zona priklauso Megido nacionaliniam parkui, kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra tapęs populiariu turistų lankymo objektu.
Tik įsitikinkite, kad čia nesilankysite tą pačią dieną, kaip ir tos demonų dvasios.
