Ar Žemė kada nors neteks savo Mėnulio?
Mėnulio orbita aplink Žemę yra tokia taisyklinga, kad civilizacijos tūkstančius metų mėnesį skaičiavo pagal Mėnulio judėjimą. Tačiau iš tikrųjų Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės. Tad ar kada nors Žemė neteks Mėnulio?
Mokslininkai nustatė, kokiu greičiu Mėnulis tolsta nuo Žemės, pasitelkę atspindinčias plokštes, kurias NASA įrengė „Apollo“ misijų metu.
Daugiau nei 50 metų mokslininkai iš Žemės į šiuos veidrodžius leido lazerio spindulius ir matavo, per kiek laiko buvo užfiksuoti atsispindėję impulsai.
Remdamiesi šviesos greičiu, mokslininkai apskaičiavo, kad Mėnulis per metus nuo Žemės nutolsta maždaug 1,5 colio (3,8 cm), t. y. maždaug tokiu greičiu, kokiu auga pirštų nagai, praneša NASA.
Mėnulis tolsta nuo Žemės dėl tarpusavio gravitacinio poveikio.
Mėnulio gravitacinė trauka verčia Žemės vandenynus išsipūsti jo link, todėl kyla Mėnulio potvyniai ir atoslūgiai, sakė NASA.
Žemės gravitacija sukelia panašų potvynių ir atoslūgių poveikį Mėnuliui, todėl mūsų gamtinis palydovas yra šiek tiek futbolo kamuolio formos.
Žemės potvynių ir atoslūgių traukos jėga traukia Mėnulį. Tuo tarpu dėl Mėnulio potvynių ir atoslūgių pasislenka vandenynai, dėl to Žemės paviršius patiria trintį ir taip sulėtėja planetos sukimasis, „Live Science“ sakė Kalifornijos universiteto Santa Kruze astrofizikė Madelyn Broome.
Maždaug prieš 4,5 mlrd. metų, „kai pirmą kartą susiformavo Mėnulis, Žemės sukimosi greitis būtų buvęs gerokai didesnis, o dienos trukmė – apie penkias valandas“, – sakė M. Broome.
Visos šios jėgos veikia, kad Mėnulis toltų nuo Žemės.
„Kadangi Žemė ir Mėnulis yra tos pačios gravitaciškai sąveikaujančios sistemos dalis, bendras kampinis momentas tarp jų turi išlikti toks pat, – aiškino Bromas.
„Kampinis momentas apibūdina energiją, kurią turi besisukantis daiktas. Kuo greičiau sukiesi, tuo didesnį kampinį momentą turi. Kuo lėčiau sukasi, tuo mažesnis.“
Tačiau kampiniam momentui įtakos turi ne tik sukimosi greitis, – pridūrė Bromas. „Svarbu ir tai, kaip toli esate nuo sistemos centro.
Arizonos universiteto duomenimis, Mėnulis greičiausiai susiformavo iš nuolaužų, susidariusių susidūrus besiformuojančiai Žemei ir Marso dydžio objektui.
Pasak Karališkosios observatorijos Grinviče (Anglija), potvynių ir atoslūgių jėgos padėjo Mėnulį atitraukti iki dabartinio vidutinio atstumo nuo Žemės – maždaug 238 855 mylių (384 400 km).
Dėl potvynių ir atoslūgių poveikio taip pat lėtėja Mėnulio sukimosi apie savo ašį greitis, todėl Mėnulis į Žemę atsisukęs ta pačia puse.
Šios jėgos taip pat mažina Žemės sukimosi greitį.
Tačiau maždaug po 5 mlrd. metų, kai Saulė pradės mirti, ji išsiplės ir taps raudonąja žvaigžde milžine, „tuomet Žemės ir Mėnulio sistema beveik neabejotinai bus sutrikdyta ir sunaikinta“, – „Live Science“ sakė Šiaurės Arizonos universiteto Astronomijos ir planetų mokslų katedros vedėjas Davidas Trillingas.
Po maždaug 5 mlrd. metų, jei Mėnulis ir toliau tols nuo Žemės dabartiniu atsitraukimo tempu, Mėnulis bus nutolęs dar apie 117 000 mylių (189 000 km), kai jį praris raudonoji milžinė Saulė, sakė T. Broome'as.
Apskritai Mėnulis nepaliks Žemės, arba atvirkščiai.
Veikiau Saulė sunaikins juos abu.
