Struktūroje, pavadintoje arabiškos kilmės žodžiu, reiškiančiu „stačiakampis“, rasti žmogaus palaikai priklauso trisdešimtmetį perkopusiam vyriškos lyties asmeniui. Kasinėtas istorinis paminklas – tai vienas iš daugiau nei 1,6 tūkst. mustatilų, aptiktų Saudo Arabijoje nuo 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Dabar šias struktūras yra užpustęs smėlis, tačiau tada, kai jos buvo įkurdintos, Arabijos dykuma buvo apaugusi vešlia žole, po kurią braidė drambliai, o vietomis telkšojusiuose ežeruose maudėsi begemotai, rašo „Live Science“.
Mustatilų statytojai buvo nežinomo kulto išpažinėjai. Besikeičiant klimatui jų gyvenama teritorija pamažu virto dykuma, tad žmonės veikiausiai rinkdavosi į mustatilus, kad paaukotų garbintiems dievams savus gyvulius ir taip, kaip patys tikėjo, išgelbėtų savo žemę nuo pragaištingų permainų. Pastarojo meto kasinėjimai dar neištirto mustatilo teritorijoje, išsamiau aprašyti kovo 15 d. žurnale „PLOS One“ pasirodžiusioje publikacijoje, pateikė naujos informacijos apie paslaptingąsias struktūras ir jas lankiusias seniausiai užmarštin nugrimzdusias žmonių bendruomenes.
„Apie mustatilus ir apie su jais siejamus tikėjimus neužsimenama beveik jokiuose šaltiniuose. – per pokalbį su portalu „Live Science“ nurodė tyrimą iniciavusi Vakarų Australijos universiteto archeologė Melissa Kennedy. – Apskirtai, yra iškasinėta tik 10 mustatilų, o mūsų paskelbta tyrimui skirta publikacija yra vienas pirmųjų straipsnių šia tema. Taigi, turimos žinios apie ano meto tradicijas tebėra ypač skurdžios.“
Nors šiaip jau mustatilai gali atrodyti įvairiai, paprastai jie yra ilgo stačiakampio formos su žemomis (1,2 metro aukščio) akmenų sienomis. Per kai kurių griuvėsių kasinėjimus pavyko identifikuoti sudėtingas vidines struktūras, sudarytas iš sienų, piliorių ir kt., pakišusias mintį apie mustatiluose įrengtas patalpas, kuriose, tikėtina, buvo švenčiamos šventės ir atliekamos ritualinės aukojimo ceremonijos.
Kulto garbintojai į mustatilus įeidavo iš vieno galo, o tada 20–600 metrų eidavo iki kito, kol pasiekdavo iš akmenų suformuotą priekinė platformą. Jos viduje esančioje patalpoje būdavo specialus akmuo (kartais meteoritinės kilmės), per kurį kulto išpažinėjai bendraudavo su garbinamais dievais.
Čia aptariamas mokslininkų kasinėtas mustatilas, esantis per 55 kilometrus į rytus nuo senovinio Al Ulos miesto, yra 140 metrų ilgio. Jo sienos supiltos iš vietovėje vyraujančio smiltainio. Aplinkui jo viduje esantį šventąjį akmenį archeologai aptiko 260 gyvūnų kaukolių ir ragų fragmentų. Beveik visos aptiktų kaulų liekanos priklausė naminiams gyvuliams: tik vienas kitas – prijaukintoms ožkoms, gazelėms ir smulkiems atrajotojams.
„Labiausiai tikėtina, kad gyvūnus žmonės atsivesdavo ir paskersdavo ritualams skirtoje vietoje. Ragus ir viršutines kaukolės dalis jie paaukodavo dievybei, o tai, kas likdavo, suvartodavo per čia pat iškeltą šventę, – sako M. Kennedy. – Nors ir nėra visiškai aišku, ar tikrai gyvūnai būdavo paskerdžiami mustatile, ar kurioje nors kitoje vietoje (kadangi likusių jų palaikų dalių aptikti nepavyko), atsižvelgdami į puikią ragų, o ypač keratino, kuris paprastai greitai suyra, būklę, esame linkę spėti, kad gyvūnų skerdimo ritualas veikiausiai vyko būtent čia. Kad taip gerai išsilaikytų, ragai turėjo būti paaukoti tuoj pat po jų atskyrimo nuo paskersto gyvūno.“
Šiaurinėje mustatilo priekinės platformos pusėje archeologai aptiko akmenimis išklotą kapavietę. Panašios laidojimo kameros buvo statytos per visą neolitą ir bronzos amžių tiek Europoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Kapavietėje aptiktų kaulų analizė parodė, kad čia buvo palaidotas 30–40 metų vyras, veikiausiai sirgęs osteoartritu – degeneracine sąnarių liga, dažniausia artrito forma. Ištyrus žmogaus ir gyvūnų kaulus radiometrinio datavimo metodu paaiškėjo, kad žmogus mustatile buvo palaidotas praėjus 400 metų nuo tų laikų, kai visiškai čia pat buvo vykdomas ritualinis gyvūnų aukojimas. Tai gali reikšti, kad mustatilai buvo kartotinai lankomos piligrimystės vietos.
„Tolydžio gausėja įrodymų, kad mustatiluose būdavo laidojami žmonės, – sako M. Kennedy, – bet visos aptiktos kapavietės datuojamos vėlesniais laikotarpiais, taigi, žmonių palaikų ir paaukotų gyvūnų liekanų amžius nesutampa. Mes spėjame, kad mustatilai išlaikė savo svarbą ir tada, kai buvo nustota juos naudoti pagal pirminę paskirtį. Manome, kad vėlesnių kartų atstovai čia laidodavo mirusiuosius, šitaip išreikšdami teises į tuos objektus ir sąsajas su praeitimi.“
Mustatiluose vykdytų ceremonijų paskirtis kol kas neatskleista. Kadangi šių struktūrų radimasis dykumoje sutampa su holoceno drėgnuoju laikotarpiu, Arabijoje trukusiu nuo 7000 iki 6000 m. pr. Kr. ir, nepaisant kartkartėmis ištinkančių sausrų, pavertusiu ją bei Šiaurės Afriką drėgnesniu regionu, mokslininkai bando įžvelgti ryšį tarp mustatiluose praktikuotų ritualų ir bendruomenės troškimo prišaukti džiūstančią žemę palaistantį lietų.
Dabar iškelta hipotezė tikrinama nustatinėjant atstumą tarp mustatilų ir priešistorinių gyvenviečių, upių bei ežerų. Vykdomas tyrimas gali atskleisti sąsajas tarp pirmykščių religinių apeigų ir senovėje regioną ištikusios klimato krizės.
