Kodėl šiame mokslo ir technologijų amžiuje net ir fantastiškiausios sąmokslo teorijos sulaukia sekėjų, kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektoriumi, filosofu, sąmokslo teorijų tyrinėtoju Alfredu Buiko.
– Ar įmanoma apibrėžti tikinčiojo sąmokslo teorijomis portretą? Koks tai žmogus?
– Tiksliai – nelabai. Pagrindinė bėda, kad kalbėdami apie atskiras sąmokslo teorijas, paimame atskirą gabaliuką. Dažniausiai tada galime nustatyti tam tikrą bendrą tipažą: vyras ar moteris, juodaodis ar baltaodis, dešiniųjų ar kairiųjų pažiūrų. Pavyzdžiui, šiuo metu yra sąmokslo teorijos apie Ukrainos karą ir beveik visada jomis tiki ir jas skleidžia prorusiškai nusiteikę žmonės.
Paprastai žmonės įtiki sąmokslo teorijomis dėl dviejų priežasčių: arba jie nori būti ypatingi ir svarbūs, arba todėl, kad nori paaiškinti blogį, kurį mato kasdienybėje. Tai dažnai būna susipynę, todėl nėra taip, kad garantuotai būtų galima pasakyti, kokie žmonės yra tipiniai sąmokslo teoretikai.
– Pastarieji keleri metai pasižymėjo sąmokslo teorijų gausa. Ar šis laikotarpis kuo nors išskirtinis, ar visada jų buvo daug, tik taip ryškiai neatsiskleisdavo?
– Kiekviena rimtesnė pandemija tęsė sąmokslo teorijų šleifą. Pradedant juodosios mirties – maro – epidemija Europoje, dėl kurios buvo apkaltinti žydai. XIX a. choleros epidemijų metu kilo sąmokslo teorijų bumas, neva gydytojai ir aristokratai nori išnuodyti neturtinguosius.
Po ispaniškojo gripo prasidėjo sąmokslo teorijos, esą tai buvo vokiečių biologinis ginklas, „pasprukęs“ arba specialiai paleistas iš laboratorijos.
Vis dar nėra nutilusios AIDS sąmokslo teorijos, teigiančios, kad tai – JAV Centrinės žvalgybos valdybos sukurtas ginklas, skirtas išnaikinti spalvotuosius ir homoseksualus. Sąmokslo teorijų iš tikrųjų yra daug, tik jau kurį laiką jos galbūt ne taip lengvai patekdavo į žiniasklaidos akiratį. O per kovido pandemiją žmonės vėl labiau susitelkė į tokias teorijas, daugiau ėmė jas platinti.
– Per pandemiją daug kalbėta apie skiepus. Kaip manote, kodėl žmonės netikėjo mokslu ir tarsi nesuveikė savisaugos instinktas skiepytis, taip apsisaugant nuo grėsmingos ligos?
– Yra bendras nepasitikėjimas mokslu. Tokiu atveju kaip tik tas savisaugos instinktas suveikia – žmogui gali atrodyti, jog pasigauti ligą netgi mažiau pavojinga, negu gauti vakciną. Jeigu pasitiki mokslu, atrodo vienaip, o tiems, kurie nepasitiki, – radikaliai kitaip. Nereikia pamiršti fakto, kad visas antiskiepijimų judėjimas prasidėjo išradus raupų skiepus XIX a. pradžioje. Tada žmonės bijojo, kad pasiskiepiję pavirs į karves. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje išpopuliarėjo sąmokslo teorija, esą skiepai sukelia autizmą.
Dabar, kai kalbama apie kovidą, dažniausiai kaltinama, kad skiepai nuo jo gali sukelti daugybę problemų. Dažniausiai kalbama apie miokardo infarktus. Jei nesi specialistas arba nesi pakankamai susipažinęs su skiepais, bet turi prieigą prie interneto, gali labai lengvai gauti daugybę klaidinamos informacijos ir ją priimti kaip savaime suprantamą. Žmogus, neturėjęs aiškios nuomonės, paskaito apie Bilą Geitsą ir planą „sučipuoti“ viso pasaulio gyventojus, įtiki tuo. Kai esi įtikėjęs, paskui pakeisti įsitikinimus sunku.
Manau, kad yra labai stiprus ir biologinis elementas. Skiepai atrodo baisūs, nes adata bedama po oda. Dauguma žmonių to bijo, bet atsisako pripažinti.
– Kalbant apie internetą. Kaip manote, ar sąmokslo teorijos sklido lengviau, kai jo nebuvo, ar dabar – mokslo ir technologijų amžiuje?
– Mano nuomone, internetas pakeitė sąmokslo teorijų distribuciją. Jos kuo puikiausiai sklido ir anksčiau, netgi kur kas stipresnės, nes reikėjo sukurti vieną pasakojimą, kuris žmones smarkiai paveiktų. Puikus pavyzdys – slaptieji „Siono išminčių protokolai“. Juos, kaip sako viena idėjų, 1905 metais parašė Rusijos slaptosios tarnybos, o po to išpopuliarino naciai ir Henris Fordas. Juose kalbama apie tariamą pasaulinį žydų sąmokslą.
Šiomis dienomis naujos sąmokslo teorijos gali plisti kur kas sparčiau. Bet sunkiau sukurti vieną, stiprų, visus paveikiantį pasakojimą, kadangi žmonės turi prieigą prie jų. Taigi, ką mes dabar sutinkame? Daugiau pasakojimų, bet kiekvienas jų pavieniui turi šiek tiek mažiau galios, negu būtų vienintelis pasakojimas.
– Viena paskutinių sąmokslo teorijų bent jau Lietuvoje buvo kalbos apie maistui naudojamus svirplių miltus. Iš kur ji kilo ir kodėl paplito?
– Svirplių miltų sąmokslų teorijos tiesiogiai perimtos iš teorijų apie tarptautinį Davoso ekonomikos forumą, Jungtines Tautas. Kitų, anksčiau populiarių sąmokslo teorijų teiginiai staiga tapo nebe tokie įdomūs. Tiesiai šviesiai kalbama apie didįjį perkėlimą, apie tai, kad žmonės bus priversti gyventi spintose, valgyti vabzdžius, bus kontroliuojami. Tai nėra kažkas labai naujo, bet truputį sumanufaktūrinta. Svirplių miltai maiste nėra nieko naujo. Pavyzdžiui, šelakas, karminas – pastarasis yra raudonas dažas, naudojamas saldainių dražė gamyboje ir išgaunamas iš sutrintų vabzdžių. Ilgą laiką čia niekas neįžvelgė didelės problemos.
Yra Oto fon Bismarko (vienas žymiausių XIX a. Prūsijos ir Vokietijos valstybės veikėjų, 1871–1890 Vokietijos imperijos kancleris – aut. past.) posakis: „Tam, kad galėtum gerbti įstatymus ir dešras, turi nežinoti, kaip jie gaminami.“ Atrodo, kad tai daug kam galioja. Kitas dalykas, kad sąmokslo teorijos yra labai neblogas būdas generuoti „klikus“ (spustelėjimus kompiuterio pelės žymekliu) ir susidomėjimą interneto turiniu. Galbūt dėl to internete jos išpopuliarėjo netgi ir tarp tų, kurie jomis netiki, bet mato neblogą būdą sustiprinti savo prekės ženklą, įtaką ar tiesiog parduoti daugiau produkto.
– Ar šiais laikais sudėtinga sukurti sąmokslo teoriją ir patraukti žmones taip, kad tavimi tikėtų?
– Paskleisti sąmokslo teoriją dar niekada nebuvo taip lengva kaip dabar. Bet kas gali pradėti savo tinklaraštį arba skelbti įrašus feisbuke. Tačiau kartu tai reiškia, kad patraukti žmones į savo pusę niekada nebuvo taip sunku, kaip dabar. Būtina sukurti tokį turinį, tokį sudominantį dalyką, pageidautina nurodantį į kaip įmanoma daugiau kitų sąmokslo teorijų aspektų, kad žmonės užsikabintų, kad tai taptų nepaprastai populiaru. Kai kas iš to padarė visai neblogus verslus: Aleksas Džonsas, Deividas Aikas, kai kurie kiti autoriai, rašiusieji apie pasaulį valdančius žmones driežus, satanistų sąmokslus ir pan. Taigi, iš sukurptų sąmokslo teorijų įmanoma uždirbti ir pragyventi.
Bet žinote, čia kaip ir su dainininkais – matome tik tuos, kurie prasimušė, ir nematome šimtų, kurie bandė tą daryti. Tas pats ir su sąmokslo teoretikais.
– Kokios sąmokslo teorijos šiuo metu cirkuliuoja Lietuvoje?
– Nepasakyčiau, kiek jų yra, nes labiau domiuosi tarptautine situacija. Lietuvoje sklando sąmokslo teorijos apie svirplių ir apskritai vabzdžių miltus, apie Vytautą Landsbergį ir konservatorių sąmokslą. Šiuo metu šios teorijos šiek tiek persipynusios su sąmokslo teorijomis apie slaptą Lietuvą valdantį pedofilų klaną. Jos nuo „Drąsos kelio“, Drąsiaus Kedžio laikų niekur nedingo. Tipiškas dalykas Lietuvos politikoje yra įvairių veikėjų vienas kitam metamas kaltinimas buvimu oficialia ar neoficialia Rusijos penktąja kolona. Įdomu, kad liberalai tuo kaltina labiau dešiniuosius, dešinieji kaltina liberalus. Paskui visi vienas kitą kaltina. Tai yra taip normalu, kad net nebelaikoma sąmokslo teorijomis.
Gana populiarios prorusiškų piliečių sąmokslo teorijos apie karą Ukrainoje. Aš beveik garantuotas, kad žmonės, nešę gvazdikus ant tanko Vilniuje, tiki jomis, nors atvirai to ir nesako, nes gali sulaukti rimtų pasekmių.
– O kokios sąmokslo teorijos populiariausios pasaulyje?
– Tarptautiniu mastu viena pagrindinių sąmokslo teorijų anksčiau buvo apie tai, kad Donaldas Trampas ruošiasi atskleisti ir sunaikinti JAV valdantį pedofilų, satanistų klaną. JAV būta įvairių sąmokslo teorijų, jų paskatinti žmonės 2021 metų sausio 6-ąją ir šturmavo Kapitolijų. Šios teorijos dabar truputį apnykusios, nes D. Trampas prarado dalį savo įtakos. Vis dar tęsiasi sąmokslo teorijos apie kovido kilmę, o apie skiepus jau kiek apnykusios, nes vakcinavimo banga praėjo ir niekas pernelyg nepasikeitė.
Gana populiarios teorijos apie karą Ukrainoje. Pavyzdžiui, yra teigiančiųjų, kad karas Ukrainoje netgi nevyksta, kad tai yra neva sukurta panašiai kaip filme „Uodega vizgina šunį“. Taip pat nemažai žmonių tiki, kad Ukrainoje yra neva slaptos biologinio ginklo laboratorijos arba, kad ten laikomi ateivių laivai. Svarbiausia, kad sąmokslo teoretikai gali tuo pat metu teigti, kad karas Ukrainoje neegzistuoja, bet Rusija užpuolė Ukrainą dėl biologinių ginklų laboratorijų.
– Jūsų akimis, kokios sąmokslo teorijos yra keisčiausios?
– Man asmeniškai visada patiko NSO sąmokslo teorijos. Viena Deivido Aiko (populiarus britų rašytojas – aut. past.) teorijų sako, kad pasaulį valdo ateiviai – žmonės reptilijos, kuriems reikia gerti žmonių kraują, kad galėtų keisti pavidalą. Pasak šios teorijos, karalienė Elžbieta II, karalius Karolis, Džordžas V. Bušas, Barakas Obama yra žmonės driežai. Yra sąmokslo teorijos, esą 1947 metais Rozvelo mieste amerikiečiai paėmė nukritusį ateivių laivą, užmezgė kontaktą su ateivių civilizacija ir sudarė sąjungą. Mainais už technologijas esą leido grobti JAV piliečius įvairiems ateivių eksperimentams. Iš tokių keisčiausių, įdomiausių esu radęs sąmokslo teorijų, esą Australija neegzistuoja.
Ši teorija ganėtinai populiari tarp plokščiažemininkų (tikinčių, kad Žemė yra ne apvali, o plokščia). Netgi yra sąmokslo teorija, kad neegzistuoja Suomija. Neva toje vietoje tėra tiesiog tuščios teritorijos plotas, kurį ir švedai, ir rusai sudarė tam, kad turėtų tiesioginę prieigą prie Baltijos jūros.
– Gyvename XXI amžiuje, į kosmosą skrendama daugiau nei šešis dešimtmečius. Kodėl pasaulyje vis dar tikima, kad Žemė yra plokščia?
– Pirmiausia dėl to, jog ne visur mokyklose normaliai paaiškinami visi įrodymai, kodėl Žemė apvali. Šiaip plokščiažemininkų įsitikinimas, bent jau anglakalbiame pasaulyje, labai susijęs su teiginiais, jog Biblijoje aprašyta viskas taip, kaip iš tikrųjų buvo. Pasakyta, kad Žemė turi keturis kampus. Tam, kad turėtų keturias pasaulio puses, ji turi būti plokščia. Kitaip esą neįmanoma. Ši sąmokslo teorija buvo labai populiari XIX a., kai keletas aferistų pradėjo visą judėjimą. Jie mokė, kad Biblija yra absoliučiai teisinga, o Žemė plokščia. Netgi bandė tai įrodinėti, ginčijosi su įvairiais rimtais geografais ir mokslininkais.
Po to ši teorija buvo apnykusi, bet atsirado žmonių, kurie juokaudami internete sukūrė plokščiažemininkų tinklalapį. Tuomet tikri plokščiažemininkai jį aptiko, ėmė tarpusavyje kalbėtis, sudarė bendruomenę. Taip vėl kilo visas šis reikalas. Be to, tai visai neblogas verslas. Žmonės, kurie patys netiki plokščia Žeme arba jiems tai nerūpi, pardavinėja knygas, „įrodymus“, rengia paskaitas ir iš to gali neblogai užsidirbti. Rengiami netgi seminarų ciklai, pasauliniai suvažiavimai ir panašiai.
– Praktiškai kiekvienas savo aplinkoje turime žmogų, kuris tiki kokia nors sąmokslo teorija. Ypač tai buvo akivaizdu pandemijos, skiepijimo nuo COVID-19 metu, kai pykdavosi netgi šeimos nariai. Kaip bendrauti su žmogumi, įtikėjusiu sąmokslu?
– Laikausi požiūrio, kad sąmokslo teorijos dažniau yra bendro visuomeninio nerimo, sutrikimo ar baimės išraiškos. Daugeliu atvejų, jeigu žmogus labai įninka į sąmokslo teorijas, tai rodo didesnę bėdą. Pavyzdžiui, labai išgyvena dėl ateities, juk tai dabartinėje visuomenėje normalu. Su jais bendraujant gali padėti suvokimas ir pripažinimas, kad jiems neramu, kad jie nežino, kad kartais bijo. Tokie žmonės pirmiausia neturi jaustis puolami, pažeidžiami, o po to galima pradėti kalbą apie įtikinimą, remiantis faktais. Tikintieji sąmokslo teorijomis turi kažkiek skepticizmo, o jį visada galima nukreipti prieš pačias sąmokslo teorijas paklausiant: o iš kur sužinojai apie tokius dalykus, ar esi įsitikinęs, kad tie, kurie tau pasakojo, nemelavo, kodėl tu pasitiki tuo tinklalapiu, o ne kitu? Tas gali suveikti. Bandant įrodinėti faktus tiesiog kalant į galvą, dažniausiai galima sulaukti daugiau bėdos negu naudos.
– Ačiū už pokalbį.
