Bėgant metams surasta įvairių galimo jos egzistavimo požymių, o dabar pateiktas dar vienas – keista vieno dujų debesies forma ir specifinė judėjimo trajektorija. „Buožgalviu“ pramintas debesis atrastas centrinėje galaktikos dalyje ieškant dujų, judančių netikėtai dideliu greičiu.

Paukščių tako galaktikos cenre gali būti net dvi juodosios skylės. NASA/ESO/Wikipedia/Shutterstock nuotr.

Debesis yra pailgas, su platesne galva ir sulinkusia uodega. Tokia forma – labai neįprasta, tad ją pastebėję mokslininkai susidomėjo, kas galėtų ją sukelti. Pasirodė, kad debesies formą ir judėjimo greitį gerai paaiškina modelis, kuriame debesis juda aplink juodąją skylę.

Tačiau ne Paukščių Tako centrinę, keturių milijonų Saulės masių Šaulio A*, o daug mažesnę, 100 tūkstančių Saulės masių, esančią 0,75 parseko atstumu. Tuo tarpu Šaulio A* nuo šio debesies skiria bent šeši parsekai.

Paukščių tako galaktikos cenre gali būti net dvi juodosios skylės. NASA/ESO/Wikipedia/Shutterstock nuotr.

100 tūkstančių Saulės masių juodoji skylė priklausytų vadinamajai tarpinės masės atmainai, esančiai tarp žvaigždinių ir supermasyvių. Jos greičiaiusiai egzistuoja, bet yra labai retos, palyginus su kitais dviem tipais.

Antros juodosios skylės egzistavimas Paukščių Tako centre suteiktų daugiau žinių apie Galaktikos evoliuciją ir paskatintų kurti modelius, paaiškinančius jos buvimą ten.

Paukščių tako galaktikos cenre gali būti net dvi juodosios skylės. NASA/ESO/Wikipedia/Shutterstock nuotr.

Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.