Natūralu tikėtis, kad potvyninį poveikį turėtų jausti ir plazmasfera – už jonosferos esantis regionas, pilnas santykinai šaltų elektronų ir protonų. Dabar pirmą kartą poveikis pademonstruotas remiantis ilgalaikiais stebėjimų duomenimis.
Įvairūs dirbtiniai Žemės palydovai nuolat kerta plazmasferos ribas: jos išorinis kraštas, priklausomai nuo kosminių orų ir kitų sąlygų, kerta geostacionarią orbitą. Kai kurie palydovai specialiai skirti magnetinio lauko ir plazmos savybių matavimui, kiti šiuos pokyčius užfiksuoja atsitiktinai.
Per keturis dešimtmečius nuo 1977 iki 2015 metų tokių matavimų surinkta net 36 tūkstančiai. Prie jų tyrimo autoriai pridėjo 2012-2019 metais rinktus dedikuotų Van Allen zondų duomenis. Visuose duomenyse aptiktas plazmasferos dydžio pokyčių periodiškumas. Tiksliau, net du: plazmasferos dydis skirtingomis kryptimis nuo Žemės kinta tiek paros, tiek mėnesio ciklu.
To ir būtų galima tikėtis dėl Mėnulio poveikio. Tiesa, poveikis truputį kitoks, nei vandenynų ar kitų sferų potvyniams: atrodo, plazmasferoje yra tik viena banga, o ne dvi priešingose Žemės pusėse.
Taip pat panašu, kad banga stipriausia ne toje pusėje, kur Mėnulis, o ketvirčiu orbitos priekyje. Tai gali reikšti, kad plazmasfera sukasi pakankamai greitai, jog kylanti banga nusisuka ketvirčiu orbitos nuo Mėnulio iki pasiekdama aukščiausią tašką.
Potvynio banga vandenynuose irgi lenkia Mėnulį, tačiau gerokai mažiau. Šis rezultatas padės geriau prognozuoti kosminių orų poveikį Žemei ir ypač palydovams geostacionarioje bei geosinchroninėse orbitose, taip pat leis geriau interpretuoti kitų planetų ir net egzoplanetų stebėjimus radijo bangų ruože.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Physics.