Ir nors tai tik sutapimas, tačiau labai žavingas – apskrita įgriuva suformavo tarsi galvos formą, du krateriai – akis, o viduryje – lyg nosį ir nasrus.
Remiantis Arizonos universiteto pranešimu, įsivaizduojamo lokio snukis ir žandikaulis sudaryti iš struktūriškos „V“ formos įgriuvos, kuri gali būti vulkaninės kilmės.
Tuo tarpu apskritimą (veido formą) suformavusi įgriuva galėjo atsirasti dėl per ilgą laiką krateryje nugulusių ir vėliau įgriuvusių nuosėdų sluoksnio.
Marse tai ne pirmas atvejis, kai užfiksuotas „veidas“. 1976 metais kosminis zondas „Viking 1“ įamžino Marso paviršiaus reljefą, kuris buvo panašus į žmogaus veidą.
Šyptelėjo ir Saulė
Primename, kad visai neseniai Žemės gyventojus stebino ir dariniai Saulėje. Praėjusių metų spalio pabaigoje Saulė šyptelėjo atsisukusi tiesiai į Žemę – bent jau taip galėjo pasirodyti naujausioje NASA SDO nuotraukoje.
Tačiau šis šypsnis Žemei nieko gero nežadėjo – po apgaulinga Saulės šypsena slypėjo artėjanti geomagnetinė audra.
Trys Saulės dėmės, kurios šiuo atveju tarsi iliuzija suformuoja įsivaizduojamą šypseną, pratrūko ir į kosmoso erdvę paleido plazmą. Šių dalelių greitis kosmose siekia apie 3 mln. km/val. Mūsų planetą pasiekusios dalelės sukelia geomagnetines audras.
Kodėl mes matome „veidus“?
Įvairiuose daiktuose ar objektuose įžiūrėti žmogiškus bruožus – tai pareidolija. Iš graikų kalbos kilęs terminas (para – „klaidingas“ + eidos – „atvaizdas“) – tai sensorinis psichologinis reiškinys, kai atsitiktinai susiformavęs vaizdas suprantamas kaip konkretaus žinomas objektas. Tipiškas pavyzdys – debesys, kuriuose galima įžiūrėti įvairių figūrų, primenančių veidus, gyvūnus ir t.t.
