Lenkijoje, vieno Viduramžių vienuolyno teritorijoje, archeologai aptiko vyro griaučius, kurie parodė, jog jis sirgo iš karto dviejų formų nanizmu – reta liga, kuri iki šiol nebuvo pastebėta senovės žmonių skeletuose.
Šios kapinės įsikūrusios nedideliame Lekno miestelyje, esančiame Lenkijos vidurio vakaruose. Šiandien Lekno miestelyje gyvena vos keli šimtai gyventojų, tačiau IX – XI a. tai buvo įtvirtintas miestas su nedidele kupoline bažnyčia netoli centro. XII a. šiame miestelyje cistersai – žmonės, priklausę katalikiškam vienuolių ordinui – įkūrė vienuolyną. Apie 1450 metus taip pat buvo įkurtos kapinės, kuriose iki XVI a. buvo laidojami tiek vienuoliai, tiek vietos pasauliečiai.
1990 metais vienuolyno kapines kasinėję archeologai aptiko daugiau kaip 400 palaikų, tarp jų ir vyriškos lyties asmenį, pažymėtą numeriu L3/66/90. Skeleto datavimas anglies metodu parodė, kad vyras gyveno IX – XI a. Tačiau „tas faktas, kad jo kapas buvo tvirtovės sienoje, kėlė daug klausimų, – „Live Science“ atsiųstame elektroniniame laiške rašė bioarcheologė Magdalena Matczak. – Viduramžių Lenkijoje toks laidojimo būdas nebuvo praktikuojamas“.
Neseniai atlikusi nuodugnius skeleto tyrimus, M. Matczak ir jos kolegos padarė dar vieną intriguojantį atradimą: miręs vyras turėjo daugybę skeleto displazijų, t. y. paveldimų sutrikimų, galinčių turėti įtakos kaulų, kremzlių, raumenų, sausgyslių bei raiščių vystymuisi ir formai. Labai tikėtina, kad vyras sirgo dviejų skirtingų formų nanizmu.
Sukūrę trimačius modelius, mokslininkai galėjo susitelkti ties kelių nenormalios formos kaulų tyrimais. Neproporcinga kaukolė, siauri nugaros smegenų kanalai, trumpi šonkauliai ir išplatėję klubo kaulai buvo tarp tų požymių, kurie leido įtarti achondroplaziją – būklę, kai žmogus turi labai trumpas rankas ir kojas, vidutinio dydžio torsą ir didesnę nei įprastai galvą.
Be to, remdamiesi vyro alkūnių forma ir aukštai išlenktu dantų gomuriu, M. Matczak ir jos komanda nustatė, kad vyras galėjo sirgti reta liga, vadinama Leri – Weillo dischondrosteoze (LWD).
„Nors achondroplazija yra dažniausiai archeologijoje aptinkama displazija, iki šiol yra diagnozuoti tik keli LWD atvejai“, – rašė tyrėjai savo tyrime, kuris rugpjūčio mėnesį buvo paskelbtas žurnale „International Journal of Osteoarchaeology“. Jie pažymėjo, kad individas L3/66/90 yra „pirmasis achondroplazijos ir LWD pavyzdys Vidurio Europoje iš Viduramžių laikotarpio“.
Australijos Flinderso universiteto paleopatologas Francesco Galassi, nedalyvavęs šiame tyrime, elektroniniame laiške „Live Science“ rašė, kad šių laikų pacientai kartais serga abiem ligomis, tačiau iki M. Matczako ir jos kolegų tyrimo šios ligos požymiai dar nebuvo nustatyti jokiems senovėms skeletams. F. Galassi sakė manantis, jog būtų naudinga turėti „daugiau duomenų apie šių akivaizdžiai persidengiančių displazijų sudėtingumą“, ir užsiminė, kad paleogenetiniai tyrimai, kurių metu analizuojami du genai – fibroblastų augimo faktoriaus receptoriaus 3 (FGFR3) genas bei mažo ūgio homeozinis (SHOX) genas – galėtų paaiškinti kai kurias tyrimo komandos išvadas.
Šiuo metu M. Matczak ir jos kolegos planuoja gilintis į šio Viduramžių žmogaus gyvenimą bei mirtį. „Jis buvo palaidotas be jokių įkapių, bet tipiškame kape, o tai rodo, kad po mirties jis buvo deramai įamžintas, – pažymėjo mokslininkė. – Atsižvelgiant į genetinę būklę, jo gyvenimas galėjo būti labai skirtingas, nelygu, ar jis buvo vienuolis, ar pasaulietis. Vienuolynas galėjo būti priimtinesnė vieta žmonėms, fiziškai besiskiriantiems nuo pasauliečių, kurių pasaulyje fiziniai reikalavimai atliekant vyro bei tėvo vaidmenį buvo kur kas didesni“.
Mokslininkai tiria žmogaus mitybą, pasitelkdami anglies ir azoto izotopų analizę – šie tyrimai taip pat gali padėti komandai patikrinti savo skaičiavimus, kada šis žmogus gyveno. Dėl reiškinio, vadinamo jūros efektu, mityba, kurioje buvo gausu jūrinės kilmės maisto, gali iškreipti datavimo anglies metodu duomenis, kartais net keliais šimtais metų.
„Gali būti, kad šis žmogus gyveno kur kas vėliau ir buvo susijęs su cistersais, kurie ant tvirtovės ir jos sienų liekanų pastatė bažnyčią, – spėliojo M. Matczak. – Ateinantys mėnesiai padės atsakyti į šiuos intriguojančius klausimus“.
Šaltiniai: