Tikriausiai pro jūsų akis neprasprūdo žinia, jog mirė Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II. Be keistų tradicijų, susijusių su jos mirtimi (pvz., bičių informavimu apie jos mirtį), išryškėjo vienas keistas faktas: nors pati karalienė buvo nestambaus kūno sudėjimo, jos karstas yra stebėtinai sunkus, rašo iflscience.com.
Taip yra todėl, kad jos karstas, kaip ir princesės Dianos bei princo Philipo atveju, yra išklotas švinu. Tiesą sakant, švinu jis buvo išklotas jau seniai, nes buvo jai paruoštas jau prieš 30 metų.
Praktika guldyti mirusius karališkuosius asmenis į karstus, išklotus švinu, siekia jau šimtus metų ir neturi nieko bendra su tuo, kad Henrikas VIII negalėtų prisikelti iš numirusiųjų ir susirasti dar vieną naują žmoną (jei tai būtų tikrasis tikslas, kovai su antgamtiniais reiškiniais labiau pasitarnautų geležis).
Karaliai, karalienės, princai ir princesės šimtmečiais buvo guldomi į švino karstus, kad jų palaikai ne taip greitai suirtų. Ši tradicija gimė tais laikais, kai dar nebuvo modernių balzamavimo metodų – formaldehidas kūnams konservuoti buvo išrastas tik 1869 metais.
Akivaizdu, kad irti po mirties pradeda visi – nuo karalių iki valstiečių, o tai reiškia, kad palaikai gali tapti itin bjaurūs, kaip nutiko pirmajam Anglijos normanų karaliui Vilhelmui Užkariautojui.
Vilhelmas mūšio metu patyrė mirtinų sužalojimų – jam buvo perdurtas žarnynas. Kol karalius lėtai merdėjo, jam artimiausi žmonės, su kuriais jis elgėsi ne itin gerai, įskaitant jo sūnų, atsisakė rengti jo laidotuves. Kai karalius galiausiai mirė, jo palaikai buvo palikti irti ant akmeninės plokštės – kol atsiras savanorių jį palaidoti.
Galiausiai vienas riteris vis dėlto apsiėmė nugabenti jo kūną į Kaną, esantį už 112 kilometrų, ir ten palaidoti. Velionis karalius, nebesirūpindamas valdymo reikalais, dabar stūmė laiką kaupdamas dėl irstančių audinių susidarančias dujas.
Atvykimo metu mieste siautėjo gaisras, ir ugnis dar labiau įkaitino palaikus, priversdama dujas plėstis. Laidotuvių dieną lavonas buvo tiek išsipūtęs, jog nebetilpo į karstą. Nepaisydami elementarios fizikos, kaip maži vaikai, bandantys prakišti kvadratinį žaislą pro apvalią ertmę, duobkasiai vis tiek bandė sugrūsti karalių į karstą.
Kaip rašė benediktinų vienuolis ir metraštininkas Ordericas Vitalis, būtent tuo metu kūnas sprogo, ir „išsipūtę viduriai išsitaškė, užguldami šalia stovėjusių žmonių bei visos minios šnerves nepakenčiama smarve“. Gedėtojai buvo aptaškyti mirusio karaliaus skysčiais.
Karališkieji asmenys, mirę vėlesniais šimtmečiais, savo gyvenimą baigė oriau – už tai reikia dėkoti metodui, kuris leisdavo jų palaikams išsilaikyti bent vieneriais metais ilgiau, negu standartiniuose karstuose.
Švinu išklotuose karstuose kūnai irsta lėčiau, nes į karstą nepatenka drėgmė. Pats švinas taip pat nesuyra, todėl išlieka hermetiškas. Jis ne tik pristabdo irimo procesus, bet ir neleidžia lauk išsiveržti bet kokiems kvapams ir dujoms. Pastaroji aplinkybė yra itin nepageidaujama, jei viena kripta dalijasi keli karališkieji asmenys arba ateityje jie galėtų būti perkelti į kitą vietą.
Šimtmečiais Europoje tokio tipo karstai buvo įperkami tik pačioms turtingiausioms šeimoms, o Jungtinėje Karalystėje vis dar teisiškai reikalaujama į tokius karstus guldyti visus mirusiuosius, kurie bus laidojami virš žemės.
