Vadinasi, turime imti galvoti ne tik kaip atrodys gyvenimas kosmose, bet ir kas nutiks, jei žmogus ten mirs.
Žemėje mirusio žmogaus kūnas pereina ne vieną irimo stadiją. Šios stadijos buvo aprašytos dar 1247 m. Song Či knygoje, kuri laikoma pirmu teismo medicinos vadovu.
Visų pirma nustoja tekėti kraujas, dėl gravitacijos jėgos jis ima stingti – šis procesas vadinamas livor mortis. Paskui kūnas atšąla (algor mortis), dėl kalcio kaupimosi raumenų skaidulose raumenys sukietėja (rigor mortis). Paskui fermentai, baltymai, kurie pagreitina chemines reakcijas, suardo ląstelių sieneles, ir išteka jų turinys.
Tuo pat metu bakterijos iš žarnyno pasklinda po visą kūną. Jos sunaikina minkštuosius audinius, tai vadinama puvimo, irimo procesu, kurio metu dėl išskiriamų dujų kūnas išbrinksta. Rigor mortis fazė baigiasi, kai sunaikinami raumenys, pasklinda stiprus kvapas ir suyra minkštieji audiniai.
Šis irimo procesas vyksta viduje, tačiau yra ir išorinių veiksnių, veikiančių irimo procesą, kaip antai, temperatūra, vabzdžių veikla, tai, ar kūnas užkasamas, ar įvyniojamas, deginamas ar panardinamas į vandenį.
Mumifikacija, kai kūnas išdžiūva, vyksta sausoje aplinkoje, kai karšta arba šalta.
Drėgnoje terpėje be deguonies, kai vanduo paskatina riebalų skaidymąsi, gali susiformuoti į vašką panaši medžiaga. Ši vaško danga apsaugo odą ir taip kūnas ilgai išlieka.
Tiesa, dažniausiai minkštieji audiniai suyra, pasimato skeletas. Kaulai tvirtesni, jie gali išbūti tūkstančius metų.
O kokia būtų mirtis kosmose?
Kitose planetose veikia kitokia sunkio jėga, ji neabejotinai paveiktų livor mortis stadiją; plūduriavimas erdvėje be gravitacijos reikštų, kad kraujas nesikauptų.
Atvirame kosmose, kosminio kostiumo viduje rigor mortis vis tiek įvyktų, kadangi sustoja kūno funkcijos. Žarnyno bakterijos vis tiek suardytų minkštuosius audinius. Tiesa, šioms bakterijoms reikia deguonies, o beveik nesant oro procesai stipriai sulėtėtų.
Dirvožemyje esantys mikrobai taip pat prisideda prie kūno irimo, bet jei aplinka stabdo mikrobų veiklą (pvz., yra labai sausa), tiktina, kad minkštieji audiniai ilgiau išliktų.
Jei kūnas irtų visiškai kitokiomis sąlygomis nei Žemėje, išoriniai veiksniai, žinoma, skirtųsi. Tarkime – skeletas; mums esant gyviems, kaulas yra gyva medžiaga, sudaryta iš organinių medžiagų – kraujagyslių, kolageno, ir neorganinių medžiagų – kristalinės struktūros.
Organinės medžiagos suirtų; muziejuose matomi skeletai yra neorganiniai palaikai. Tačiau stipriai rūgščiame dirvožemyje, kuris gali būti kitose planetose, galimas atvirkštinis procesas, kai suirtų neorganiniai komponentai, o liktų minkštieji audiniai.
Žemėje žmonių palaikų irimas yra ekosistemos dalis, maistines medžiagas perdirba gyvi organizmai – vabzdžiai, mikrobai ir netgi augalai. Kitose planetose aplinkos sąlygos susiformavo ne tam, kad štai taip efektyviai būtų pašalinami negyvi kūnai. Kitose planetose nėra vabzdžių ir puvenomis mintančių gyvūnų.
Sausomis, į dykumą panašiomis Marso sąlygomis minkštieji audiniai gali išdžiūti, o vėjo nešiojamos nuosėdos gali sukelti tokį skeleto irimą, koks vyksta Žemėje.
Temperatūra – irgi labai svarbus irimui veiksnys. Pavyzdžiui, Mėnulyje temperatūra gali svyruoti nuo +120 laipsnių C iki –170 laipsnių C, todėl galimi kūnų pokyčiai nuo karščio arba nuo šalčio.
Vis dėlto tikėtina, kad mirusio kosmose žmogaus kūnas išlaikytų savo pavidalą, juk neįvyktų visas irimo procesas, koks vyksta Žemėje. Kosmose mūsų kūnai būtų ateiviai. Galbūt tektų ieškoti naujo laidojimo būdo, kuriam nereikia tiek daug energijos kaip kremavimui ar kapų kasimui atšiaurioje, nesvetingoje aplinkoje.
Šaltinis:
