Tačiau istorijos profesoriaus atliktas tyrimas atskleidė, kad dokumentas buvo padirbtas: popieriuje esantys vandenženkliai datuojami ne anksčiau nei XVIII a., t.y., kai po garsiojo astronomo mirties jau buvo praėjęs daugiau nei šimtmetis.
„Pervėrė širdį sužinojus, kad mūsų turimas Galilėjaus [laiškas] – visai ne Galilėjaus“, – laikinoji Mičigano bibliotekų vadovė Donna L. Hayward sakė leidiniui „The New York Times“.
Universitetas šį rankraštį turėjo nuo 1938 metų, kai jį padovanojo Detroito verslininko Tracy’io McGregoro, kuris 1934-aisiais šį dokumentą įsigijo aukcione, atstovai.
Mičigano universiteto bibliotekos teigimu, 1934 metais vykusio aukciono kataloge tvirtinta, kad Pizos arkivyskupas kardinolas Pietro’as Maffis (1858-1931) patvirtino rankraščio tikrumą, palyginęs jį su kitais savo kolekcijoje turėtais Galilėjaus rašytais laiškais.
Dokumento viršuje matomas laiško, kurį 1609 metais Galilėjus parašė prieš naujo teleskopo pristatymą Venecijos dožui, juodraštis. Žymusis astronomas iš tiesų parašė šio laiško versiją, o jo galutinis variantas saugomas Venecijoje įsikūrusiame valstybiniame Italijos archyve.
Apatinėje rankraščio dalyje surašytos pastabos apie Jupiterio mėnulį – jos taip pat paremtos tikrais Galilėjaus užrašais. Galutinis šių užrašų juodraštis irgi laikomas Italijoje, Florencijos nacionalinėje centrinėje bibliotekoje.
Tačiau, kai Džordžijos valstijos universiteto istorikas Nickas Wildingas pamatė dokumento nuotrauką, jam kilo įtarimų. Kaip mokslininkas pasakojo „The New York Times“, rašalas, rašysena ir kai kurie žodžiai jam pasirodė kiek keistoki dokumentui, neva parašytam XVII a.
N. Wildingas 2022 metų gegužę elektroniniu paštu susisiekė su Mičigano universiteto bibliotekos kuratoriumi Pablu Alvarezu ir netrukus buvo pradėtas vidinis tyrimas.
Po trijų mėnesių universitetas paskelbė, kad istorikas buvo teisus: dokumentą surašė ne Galilėjus, o, kaip spėjama, Tobias Nicotra – daugybę padirbinių sukūręs italų klastotojas, dirbę XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose.
Galutinai šią išvadą patvirtino popieriuje matomas vandenženklis. Anot Mičigano universiteto bibliotekos, sename popieriuje dažnai būna vandenženklių, nurodančių popieriaus gamintoją ir pagaminimo vietą.
Tariamame Galilėjaus rankraštyje esančiame vandenženklyje nurodyti gamintoji inicialai (AS) ir BMO – trumpinys, reiškiantis Italijos Bergamo miestą. Ankstyviausi žinomi popieriaus pavyzdžiai su BMO monograma datuojami 1770 metais. Vadinasi, dokumentas negali būti senesnis.
Be to, universitetas nerado jokių įrodymų, kad tariamas Galilėjaus laiškas egzistavo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Maža to, du dokumentai, su kuriais arkivyskupas P. Maffi lygino šį rankraštį jo autentiškumui patvirtinti, taip pat pasirodė esą T. Nicotros sukurtos klastotės.
Universitetas savo komentare teigia, kad N. Wildingas Niujorke esančios Morgano bibliotekos kolekcijoje taip pat aptiko T. Nicotros sukurptą laišką, kurį neva 1607 metais parašė Galilėjus.
Mičigano universiteto biblioteka dabar svarsto, kaip pateikti tariamą Galilėjaus rankraštį. Gali būti, kad šis įvykis taps pamoka.
„Ateityje jis gali pasitarnauti mokslinių tyrimų ir mokslo apie padirbinius ir klastotes srityje – tai laikui nepavaldi disciplina, kuri šiuo metu yra aktualesnė nei kada nors anksčiau“, – teigia biblioteka.
Šaltiniai:
