Žemė galėjo pasėti gyvybę Titane

Po didžiulio susidūrimo su kitu dangaus kūnu, nuo Žemės paviršiaus išlėkė uolienų luitai, kurie galėjo nukeliauti iki pat Saulės sistemos pakraščio, tvirtina modeliavimą atlikę mokslininkai. Šis mokslinis darbas byloja, kad ant uolienų buvę Žemės mikrobai galėjo nusileisti gigantiškame Saturno mėnulyje – Titane. Bet dar neaišku, ar tie mikrobai, atvykę į svetimą planetą, sugebėjo išgyventi, pranešama portale „newscientistspace.com“.

Faktas, kad meteoritai iš Mėnulio ir Marso krito ant Žemės, patvirtina, kad susidūrimas su dangaus kūnais gali išsviesti į kosmosą daugybę nuolaužų, kurios gali nukeliauti į kitas planetas. O ankstesni tyrimai verčia manyti, kad tam tikros gyvybės formos galėjo išlikti ant uolienų, nepaisant jas išsviedusio sprogimo, negailestingo Saulės spinduliavimo ir kelionės šalčio – jei tik ši kelionė netrunka ilgiau nei milijoną metų.

Dėl tokio mikroorganizmų gyvybingumo atsiranda tikimybė, kad gyvybė Žemėje buvo pasėta iš kosmoso – toks procesas vadinamas panspermija. Bet dabar mokslininkai, vadovaujami Bretto Gladmano iš Britų Kolumbijos universiteto Vankuveryje (Kanada) analizavo priešingą situaciją – kad kitose Saulės sistemos planetose gyvybę pasėjo Žemė. B.Gladmanas tyrimo rezultatus pateikė praėjusį ketvirtadienį, Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje Hjūstone (JAV).

Jis tvirtina, kad prasiveržti pro Žemės atmosferą ir nugalėti planetos gravitaciją galėjo tik akmenys, kurių skersmuo buvo ne mažesnis nei 3 metrai ir kad tai galėjo įvykti tik po labai stipraus susidūrimo. Tokių susidūrimų priežastis galėtų būti kometos ar asteroidai, kurių plotis yra tarp 10 ir 50 kilometrų, sakė B.Gladmanas: „Maždaug toks daiktas, koks nužudė dinozaurus“.

Mokslininkai atliko tokių galingų susidūrimų modeliavimą teigdami, kad kiekvieno jų metu į kosmosą buvo išsviesta apie 600 milijonų akmenų. Kai kurių akmenų greitis buvo santykinai didelis – didesnis už 6 kilometrus per sekundę. Tokie akmenys per maždaug milijoną metų galėjo nukeliauti iki Jupiterio ar Saturno.

Atliekant modeliavimus, apie 100 tokių akmenų pasiekdavo Jupiterio palydovą Europą. Bet pakeliui Jupiteris akmenis įgreitino vidutiniškai iki 25 km/s, o maksimalus pasiekiamas greitis – 40 km/s. Tokį rėžimosi į Europą greitį B.Gladmanas palygino su rėžimusi į mūrinę sieną. „Jei būtumėte bakterija, kuriai pavyko išgyventi kelionę iš Žemės, tai toks susidūrimas būtų labai nemalonus“.

Bet mokslininkai išsiaiškino, kad Saturno palydove Titane, kuris turi tirštą atmosferą, situacija yra visai kitokia. Po išlėkimo iš Žemės, Titaną modeliuose pasiekė apie 30 akmenų ir į atmosferą jie įsiveržė vos 11 km/s greičiu – lėčiau nei dauguma meteorų, krintančių į Žemės atmosferą. „Titaną pasiekiantys akmenys gali stabdytis atmosferoje, o jų fragmentai galėjo nukristi į paviršių“, - sakė mokslininkas.

„Toks įėjimo būdas neturėtų kelti problemų“, - apie mikroorganizmų galimybę išlikti sakė Mėnulio ir planetų instituto (JAV) mokslininkas Allanas Treimanas. Jis pažymėjo, kad mokslininkai neseniai aptiko bakterijų, išgyvenusių po katastrofiško erdvėlaivio „Columbia“ bandymo nusileisti 2003 metais. Nepalankiomis kosmoso sąlygomis sugebėjo išgyventi žemietiškos kerpės.

„Manau, kad Titano rezultatas buvo labai stebinantis – tai, kiek daug akmenų iki jo nusigavo ir kaip lėtai tie akmenys nusileido. Tik nežinau, ar Žemėje egzistuoja mikrobų, kurie galėtų laimingai sau gyventi Titane“, - sakė A.Treimanas. Titano paviršiaus temperatūra yra labai žema – apie -179ºC, o jo cheminė sudėtis labai skiriasi nuo Žemės.

B.Gladmanas sutinka, kad galbūt mažai tikėtina, jog gyvybė, patekusi į Titaną, sugebėtų išgyventi. Bet, jo teigimu, per visą Žemės egzistavimo trukmę jai galėjo tekti patirti dešimtis pakankamai rimtų susidūrimų, po kurių Žemės uolienos galėjo būti pasėtos ir kituose Saulės sistemos kūnuose.