„Astrofizikoje ir kosmochemijoje vyrauja teorija, kad Žemė susiformavo iš chondritinių asteroidų, – pranešime spaudai aiškina tyrimui vadovavęs Paolo Sossi. – Tai gana maži blokai iš akmens ir metalo, jie anksti susidarė Saulės sistemoje. Ši teorija kelia abejonių todėl, kad jokiais šių chondritų mišiniais negalima paaiškinti tikslios Žemės struktūros, kadangi joje kur kas mažiau lengvų, lakių elementų, kaip antai, vandenilis ir helis.“
Todėl tyrėjai manė, kad šie lengvesni elementai galėjo išgaruoti nuo aukštų temperatūrų, vyravusių akrecijos metu. Deja, ši teorija abejotina, kadangi nepaaiškina, kodėl Žemėje gausu cheminių elementų lengvųjų izotopų.
Taigi P. Sossi su kolegomis įtaria, kad Žemė galėjo susiformuoti ne iš chondritinių asteroidų, bet iš planetesimalių. Planetesimalės – nedidelės uolienos; jų cheminė sudėtis priklauso nuo to, kokia temperatūra jas veikia, taigi skirtingos planetos susiformavo priklausomai nuo to, kokiu atstumu yra nuo Saulės.
Norėdami patikrinti savo hipotezę, tyrimo autoriai atliko kelis modeliavimus: jie stebėjo susidūrimus tarp tūkstančių planetesimalių ankstyvojoje Saulės sistemoje. Pagal jų modelį, dėl sąveikos tarp Jupiterio ir Saturno pastarasis pajudėjo Saulės link, tada atsitraukė, tokiu būdu išsibarstė planetesimalės [protoplanetiniame dujų ir dulkių diske] ir įvyko daug susidūrimų tarp įvairios cheminės sudėties planetesimalių ir susiformavo dabartinė Žemė, Marsas, Venera ir Merkurijus.
Komentuodami modeliavimų atradimus, tyrėjai teigė, kad dabar „ne tik turime mechanizmą, kuris geriau paaiškina Žemės susiformavimą, bet ir galime paaiškinti kitų uolingų planetų susidarymą“.
