Mechanikos ir programavimo kursus įvairioms amžiaus grupėms siūlančios mokyklos vadovas papasakojo apie jaunimo sudominimą tiksliaisiais mokslais, kompiuterines technologijas bei tai, kaip įvairiaus amžiaus žmonėms sekasi žengti į priekį kartu su inovacijomis.
– Ko pas jus mokykloje galima išmokti? Turbūt ne tik robotikos?
– Tikslas ir kaip esame pavadinę programas – startuolių ugdymas. Ančiau Lietuva didžiavosi, kad buvo viena iš lyderių švietimo srityje ir bendrame raštingume dar net Carinės Rusijos laikais ir skaityti mokėjo geriau už kitas valstybes. Tad manau, kad Lietuvai dabar verta pirmauti ir techniniame raštingume, įsisamoninti, kad sukurtume trimačius objektus, kad pamačius problemą galvoje iš karto imtų suktis mintys, kaip techniškai ją išspręsti. Tačiau tam reikia bazinių techninių žinių. Taigi, robotika yra toks pavadinimas, kuris apima kelias sritis, pavyzdžiui, mechaniką, programavimą ir kt. Būtent iš to ir gali gimti tas galimas spredimas matomai problemai.
– Kokia tai problema galėtų būti? Pateikite pavyzdį.
– Tarkime, kaip pavyzdys, kurį prisimenu: rudenį mums reklamos agentūra išsakė problemą – kaip prie reklamos arčiau pritraukti šunų šeimininkus? Taip Lukiškių aikštėje atsirado stendas, kuris aploja einantį pro šalį šunį ir nieko daugiau. Jis veikia dirbtinio intelekto pagalba.
– O mechanika be programavimo ar įmanoma? Ar programavimas visada turi būti šalia?
– Žinoma, labai gražu, jei mechaniką pavyksta įgyvendinti be programavimo ir elektronikos, nes tai yra gerokai išmaniau. Aš kartais užduodu tokį klausimą sau ir kitiems: ką programuotojai veikė, kai kompiuterių nebuvo? Tačiau ir dabar yra tokių vadinamų „automatonų“, kurie sukonstruoti vien iš mechanikos, turi programą sudarytą iš dantračių ir gali parašyti dailyraščiu visą sakinį. Taigi, mechanikos būdu galima išsiversti ir be kompiuterių bei padaryti labai daug dalykų. Tad kuo daugiau mechanikos ir išmanumo toje srityje įdėsime, tuo mūsų prietaisas bus automatiškai daugiau padarantis.
Pavyzdžiui, visa laivų pramonė tuo paremta – kad laivas vien mechanikos būdu išsisuktų iš padėties. Taigi, mechanika be programavimo yra labai svarbi. Bet jei suprantame, kad per penkias minutes su programavimu galima išspręsti tai, ką spręstume 3 mėnesius vien mechanika, tai verta suprasti tą visą visumą. Panašiai, kaip sakoma, kodėl dabar „Tesla“ yra pirmaujanti elektromobilių pramonėje? Nes pirmoji susigriebė geriausius programavimo specialistus. Todėl jiems pavyksta, tarkime, vietoje 10 km kabelių automobilio viduje apsieiti tik su 3 km.
– Kaip jaunimą pritraukti prie tokių technologijų – robotikos? Jie patys domisi ar juos reikia kažkaip sudominti?
– Reikia tų priemonių, nors ir sakoma, kad jaunimas dabar ir taip visas tas technologijas išmano. Tačiau kalbant apie mažesnius vaikus, jie žino, kaip tapšnoti ekraną, bet nežino, kaip naudotis kompiuterio pele. Vis dėlto reikia daug dėmesio skirti tam, kad suviliotume žmones.
Padeda filmai, medijos ir menai, kurie parodo, kad dirbtinis intelektas yra žavu ir tomis technologijomis galima daug ką sukurti. Tačiau pastebime tokią tendenciją, kuri ir padeda, ir trukdo – geriausiai sekasi mokytis ir kurti šiuos dalykus tiems, kurie turi artimoje aplinkoje gerų pavyzdžių, o tie pavyzdžiai leidžia jiems ilgiau išlaikyti dėmesį bei suprasti, kad ne per vieną pamoką taps rimtu mechaniku ir galės kurti labai įdomius dalykus.
Pavyzdžiui, turėjome stažuotoją, kuri baigė Čiurliono menų mokykloje baletą ir pas mus įvaldė visą mechanikos inžinerijos komandą, kurdama išmaniojo namo sprendimus. Gal ir dėl to, kad jos šeimoje yra su programavimu susijusių artimųjų.
– Jūs pastebėjote tokį dalyką, kad vaikai nebemoka naudotis pelyte, o tik geba liesti išmaniojo įrenginio ekraną. Juk mes esame dar iš tos kartos, kuri naudojosi diskeliais arba kompaktiniais diskais, kurių dabar nebėra kur dėti. Tai čia gal verčiasi nauja karta? O gal yra ir suaugusiems tokie kursai, kurie padeda pakelti kvalifikaciją? Ar yra kažkokia amžiaus riba?
– Kursų suaugusiems turime nuolatos, turėtume ką pasiūlyti ir senjorams. Pagal sudėtingumą galima visa tai surikiuoti. Pavyzdžiui, turėjome vertėją, kuri mokėsi elektroniką, nes norėjo praplėsti terminų žinias ir suprasti, kur tiksliai koks žodis yra tinkamas ir kaip atsiranda sąsajos, pavyzdžiui, kokia nors varža ir pan.
Taip pat turėjome ir virėją, kuris užsiima itališko maisto gamyba ir mokėsi, kaip padaryti įvairius šiltnamus, kad galėtų skirtingus augalus skirtingomis sąlygomis auginti vienu metu. Turėjome ir ralio meistrų, kurie norėjo, kad jų amortizatoriai keistų nustatymus pagal bamperio fiksuojamus kelio netolygumus. Tad dažniausiai suaugusiems šios žinios yra priedas, leidžiantis patobulinti savo turimą specialybę, panaudoti sinergiją, ją automatizuoti bei padaryti tai, kas toje profesijoje dar nebuvo daroma.
– Ar pastebėjote, koks yra pokytis dėl lyčių balanso? Ar daugėja mergaičių, kurios nori pas jus ko nors mokytis?
– Reikia labai daug papildomo dėmesio ir darbo įdėti, kad patrauktume merginas į tokius mokslus. Turėjome keletą programų, kurių metu kvietėme mamas į programavimo ir elektronikos mokymus. Jos galėjo išmokti, ką įdomaus galima daryti auginant vaikus. Tai buvo pakankamai gera motyvacija. Taip pat turėjome programą mergaitėms vasaros stovykloje, kurioje mokymus vedė chemikės, fizikės, programuotojos, matematikės. Ta programa taip pat buvo sėkminga. Dar viena programa buvo skirta programavimo mokslai, skirti tik merginų grupei.
Vis dėlto, jei pakviečiame bendru kvietimu, tai vaikinų susirenka gerokai daugiau negu merginų – reikia papildomai galvoti, papildomai kviesti mergina. Bet smagu, kad yra mokytojų, kurios gali mokyti šios srities moklsų.
