Pastaruoju metu bent kelios mokslininkų grupės bando juodąsias skyles aptikti kitaip – pagal jų gravitacijos sukeliamą tolimų žvaigždžių spinduliuotės paryškėjimą. Šis procesas vadinamas gravitaciniu mikrolęšiavimu.

Laisvai skriejanti juodoji skylė. NASA, ESA, Kailash Sahu(STScI)/Joseph DePasquale nuotr.

Dabar viena grupė paskelbė aptikę pirmą objektą, kuris gali būti laisvai skraidanti juodoji skylė. Objektas OGLE-2011-BLG-0462/MOA-2011-BLG-191, trumpiau žymimas OB110462, aptiktas lęšiavimo ir panašių trumpalaikių reiškinių paieškai skirtu OGLE teleskopu.

Šia paieška kasmet aptinkama po porą tūkstančių mikrolęšiavimo atvejų, bet dažniausiai kaltininkai būna žvaigždės arba jų planetos. Šiuo atveju užfiksuotas ne tik žvaigždės šviesio, bet ir jos regimosios padėties pokytis.

Laisvai skriejanti juodoji skylė. NASA, ESA, Kailash Sahu(STScI)/Joseph DePasquale nuotr.

Abu pokyčiai nutinka dėl šviesos trajektorijos iškreipimo; pirmasis labiau priklauso nuo lęšiuojančio objekto masės, antrasis – labiau nuo jo padėties mūsų ir šviesos šaltinio atžvilgiu.

Turėdami informaciją apie abu pokyčius, mokslininkai nustatė, kad lęšiuojančio objekto masė yra 1,6-4,4 karto didesnė nei Saulės, o atstumas iki jo – 700-1920 parsekų.

Dangaus skliautas, Paukščių tako galaktika ir kiti kosminiai dariniai užfiksuoti  NASA Fermi Gamma-ray kosminiu teleskopu. NASA/DOE/Fermi LAT nuotr.

Mažiausia galima juodosios skylės masė turėtų būti bent 2,2, o greičiausiai apie tris, Saulės mases, taigi OB110462 gali būti ir neutroninė žvaigždė.

Visgi faktas, kad neaptikta jokios spinduliuotės iš paties objekto, leidžia spręsti, kad juodosios skylės tikimybė didesnė.

Juodoji skylė

Turint omeny, kiek stebėjimų reikėjo išanalizuoti, iki aptinkant šią vieną juodąją skylę, tyrėjai apskaičiavo, jog juodųjų skylių Paukščių Take turėtų būti apie 200 milijonų – būtent tiek, kiek prognozuoja teoriniai modeliai.

Aišku, šis skaičius turi didžiulę paklaidą, bet laikui bėgant bus apskaičiuojamas vis tiksliau.