Vyrai ir moterys, nesvarbu kokia buvo jų finansinė padėtis, dar būdami jauni apsilankydavo pas tuometinius dantų gydytojus, kad šie pragręžtų jų dantis ir užplombuotų skylutes brangakmeniais ar mineralais.
Tokios plombos tarnaudavo visą žmogaus gyvenimą ir veikiausiai turėjo ritualinę reikšmę. Dantų puošyba blizgučiais, greičiausia, buvo praktikuojama ne vien dėl estetinių priežasčių.
Naujausi cemento, kuriuo brangakmeniai būdavo priklijuojami prie majų dantų, tyrimai atskleidė galimas higienines ir gydomąsias savybes.
Šis cementas ne tik būdavo toks neįtikėtinai lipnus, kad brangakmenį vietoje išlaikydavo daugiau nei tūkstantį metų, bet ir jo sudedamosios dalys galimai padėjo kovoti su dantų ėduonimi, mažinti uždegimą ir infekciją burnoje.
Aptikę tokį gausų organinių komponentų mišinį, archeologai spėja, kad į cementą panaši medžiaga buvo naudojama ne tik kaip vandenyje nedrėkstantys klijai.
Manoma, kad akmenukų pritvirtinimas prie kandžių ir iltinių jaunuolių dantų galėjo suteikti apsaugos nuo ėduonies.
Šie brangakmeniai į dantis būdavo įgręžiami taip meistriškai, kad retai kada būdavo pažeidžiama centre esanti nervų ir kraujagyslių pulpa.
Ištirti senovės gyventojų dantys buvo paimti iš trijų majų archeologinių vietovių Gvatemaloje, Belize ir Hondūre. Be to, regis, asmenys, kuriems tie dantys priklausė, nebuvo kilę iš aukščiausių socialinių sluoksnių.
Klijuose, kuriais prie dantų buvo tvirtinami brangakmeniai, mokslininkai nustatė 150 organinių molekulių, kurios paprastai randamos augalų dervose. Priklausomai nuo to, kurioje Jukatano pusiasalio dalyje gyveno danties savininkas, kiekvieno tokio klijų mišinio sudedamųjų dalių sąrašas šiek tiek skyrėsi, tačiau pagrindinės sudedamosios dalys iš esmės buvo vienodos.
Daugumoje tokio dantų cemento pavyzdžių rasta junginių su pušų derva, kuri, kaip manoma, turi antibakterinių savybių. Dviejuose iš aštuonių ištirtų dantų aptikta sklareolido – augalinio junginio, pasižyminčio antibakterinėmis ir priešgrybelinėmis savybėmis. Šis junginys dėl malonaus aromato taip pat dažnai naudojamas gaminant kvepalus.
Klijuojančioje medžiagoje taip pat dažnai naudoti eteriniai aliejai iš mėtų šeimos augalų, turinčių priešuždegiminį poveikį.
Tyrimų rezultatai mokslininkams nėra visiškai netikėti. Jau anksčiau būta daugybės įrodymų, kad senovės majai į dantų higieną žiūrėjo rimtai. Šios civilizacijos gyventojai reguliariai poliruodavo dantų paviršių, o jei atsirasdavo ėduonis, dantys būdavo ištraukiami.
Tačiau istoriškai dantų gydymo metodus užgožė noras pasigražinti dantis. Majų dantų krašteliai dažnai būdavo nusmailinami ir inkrustuojami brangakmeniais. Anksčiau tokią praktiką mokslininkai siejo tik su ritualinėmis ar estetinėmis priežastimis.
Akivaizdu, kad majų dantų gydimas buvo meno forma, tačiau naujausi atradimai atskleidžia, kad gausiai praktikuotos dantų modifikacijos galėjo būti susijusios ne tik su grožiu.
O tai, kad dantis gydėsi daugybė majų, leidžia spėti, kad dantų priežiūra nebūtinai atspindėjo žmogaus socialinį statusą.
„Nors mišiniai buvo sudėtingi ir veiksmingai užtikrinantys ilgalaikę dantų obturaciją, pomirtiniai atrinktų palaikų tyrimai rodo, kad tai nebuvo elitui priklausę asmenys. Priešingai, šiuos cementus gaminusių asmenų kompetencija naudojosi platus majų visuomenės sluoksnis“, – rašo tyrimo autoriai.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Journal of Archaeological Science: Reports“.
Šaltiniai:
