Naujausiame mikrogravitacijos poveikio mūsų biologijai vertinime daugiausia dėmesio buvo skirta smegenis supančioms kraujagyslėms ir pokyčiams smegenyse, esant nesvarumo būsenoje. Paaiškėjo, kad ilgalaikiai pokyčiai smegenyse išlieka net ir grįžus iš misijos kosmose.
Mokslininkų komanda iš JAV atliko seriją magnetinio rezonanso skenavimų, kuriuose dalyvavo 15 astronautų. Jų smegenys buvo nuskenuotos prieš išvykstant į 6 mėnesių pamainą Tarptautinėje kosminėje stotyje ir iki šešių mėnesių laikotarpyje po to, kai jie grįžo iš kosmoso.
Naudodami sudėtingus algoritmus skaičiuojant perivaskulines ertmes smegenyse (tai ertmės, esančios smegenų audiniuose, kuriose cirkuliuoja skysčiai), mokslininkai pastebėjo, kad laikas, praleistas orbitoje nesvarumo būsenoje padaro didžiulę įtaką tų skysčių pratekamumui. Bent jau tiems, kurie į kosmosą vyko pirmą kartą.
Tuo tarpu astronautų veteranų smegenyse aptinkami mažesni skirtumai išmatavus parivaskulinius tarpus.
„Patyrę astronautai gali įgyti tam tikra homeostazę. Tai yra tam tikrą pastovumą“, – teigė Oregono valstijos Sveikatos ir mokslo universiteto neurologas Juanas Piantino.
Vis dėlto tyrimų rezultatai mokslininkų nenustebino – tai, jog smegenys yra neigiamai veikiamos nesvarumo būsenoje jau yra žinoma seniai. Tačiau dabar mokslininkai tiria, kokio dydžio žala smegenų audiniams padaroma, kiek laiko ji išlieka ir ar atsistato.
Ankstensnių studijų metu buvo tiriami smegenų audiniai ir jų skysčių kiekis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad grįžus iš kosmoso tiek audiniai, tiek skysčiai atsitato itin lėtai – kai kurie pokyčiai išlieka metus ir daugiau.
Dabar astronautai į kosmosą skrenda vos keletą kartų per savo gyvenimą ir vienos misijos metu praleidžia apie 6 mėnesius. Ir nors kosmoso industrijos komercializacija vystosi sparčiai, tam tikri iššūkiai gali būti itin komplikuoti.
Didžiausias dėmesys dabar – išsiaiškinti, kiek pakartotinės kelionės yra žalingos ir ar per pirmąją kelionę astronauto organizmas prisitaiko prie „naujos normalios būsenos“.
„Mūsų organizmai evoliucionavo ir prisitaikė prie gravitacijos vardan mūsų pačių. Juk gamta nesukūrė mūsų smegenų kojose – jos yra „aukštai galvoje“. Tad kas nutiks fiziologijai, kai iš šios biologinės lygties pašalinsite gravitaciją?“, – retoriškai klausė J. Piantino.
Net ir perivaskulinių ertmių atveju dar nėra tiksliai žinoma, kokią riziką sveikatai sukelia tokie pokyčiai.
Kol mes miegame, mūsų smegenys šiuos perivaskulinius tarpus naudoja kaip neurologinio drenažo sistemą. Skysčiai, cirkuliuojantys aplink mūsų smegenų pilkąją masę, atlieka itin svarbią funkciją – išplauna šalutinius produktus, kuriuos smegenys išskiria savo aktyvumo metu.
Jei šie kanalai ir drenažo sistema veikia neefektyviai, šalutinių produktų gali susikaupti per daug, o tai didina riziką susirgti neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga.
Kol kas yra per anksti daryti išvadas, kaip stipriai mikrogravitacija smegenyse paveikia skysčių cirkuliaciją, tačiau pokyčiai smegenų kanaluose yra reikšmingi. Tai paaiškės tada, kai mokslininkai surinks pakankamą ištirtų astronautų veteranų duomenų apimtį.
Išsamesnės žinios apie šiuos subtilius, bet reikšmingus pokyčius smegenyse neapsiriboja vien dėl galimų pavojų dirbant Žemės orbitoje.
„Tai priverčia galvoti ir kelti bazinius fundamentalius mokslo klausimus apie tai, kaip gyvybė išsivystė Žemėje“, – teigia J. Piantino.
Nuolatinė gravitacinė trauka nėra tik kažkas, su kuo mes nuolatos kovojame. „Tai yra jėga, kurią mes evoliuciškai ėmėme naudoti ir kuri prisideda prie kraujotakos, tuštinimosi ir daugybės kitų potencialių organizmo funkcijų“, – teigė mokslininkas.
Tyrinėdami net ir mažyčius sveikatos ir anatomijos pokyčius, vykstančius tokiomis sąlygomis, kokiomis mums niekada neteko gyventi, sužinosime daugiau apie ligas ir sutrikimus, su kuriais mūsų organizmai yra priversti susidurti Žemėje.
Šaltiniai:
