Šiuo atveju šis spindulys yra sudarytas tiek iš materijos, tiek iš antimaterijos, ir nuo vieno galo iki kito tęsiasi 40 trln. mylių (64 trln. kilometrų) – pakankamai daug, kad užtemdytų visą Saulės sistemą, rašo space.com.
„Nuostabu, kad pulsaras, kuris yra vos 10 mylių skersmens, gali spinduliuoti tokią didelę struktūrą, kurią galime matyti net už tūkstančių šviesmečių“, – pareiškime, kurį paskelbė NASA Chandros rentgeno spindulių observatorija, surinkusi šiam tyrimui naudotus stebėjimus, teigė Stanfordo universiteto astronomas Martijnas de Vriesas.
Net per PSR J2030+4415 atstumą (1 600 šviesmečių nuo Žemės) jo spindulys danguje siektų pusę Mėnulio pilnaties skersmens. Tačiau astronomus šis spindulys domina ne tik dėl savo dydžio. Masyvi struktūra taip pat gali padėti įminti vieną dalelių fizikos mįslę.
Astronomai pirmą kartą į spindulį su kosmine astronomijos laboratorija „Chandra“ žvilgterėjo 2020 metais, tačiau jie negalėjo pamatyti visos jo platybės. Neseniai M. de Vriesas ir jo kolegos su „Chandra“ padarė būtent tai.
Naujieji stebėjimai parodė, kad masyvų pluoštą sudaro didelės energijos krūvį turinčios dalelės: elektronai ir pozitronai, kurie laikomi elektronų antimateriniais dvyniais. (Antimaterija yra gana panaši į materiją, tačiau jos krūviai sukeisti vietomis, be to, antimaterija yra retesnė negu materija.) Pulsarai nuolat išskiria tokias daleles, tačiau jos paprastai lieka pulsaro magnetinio lauko ribose. Tačiau PSR J2030+4415 nutekina jas į tolimąjį kosmosą, suformuodamas masyvų spindulį.
Spindulio atradėjai mano, kad toks nuotėkis susidaro dėl to, kad pulsaro smūginė (priekinė) banga – magnetinio lauko dalis, kuri paprastai praneša apie pulsarą, kai jis juda erdvėje – kažkaip striginėja. Pulsaras ją pasiveja ir stipriai atsitrenkia į tarpžvaigždinės erdvės magnetinį lauką. Jiems susijungus, į erdvę pradeda sklisti didelės energijos elektronai ir pozitronai.
Žemėje mokslininkai nuolat aptinka pozitronų, tačiau negali iki galo paaiškinti, iš kur šios dalelės atsiranda. Jeigu jos susidarė dar ankstyvojoje Visatoje, tai dabar Žemėje esantys pozitronai turėtų susidurti su įprasta materija, ir šio proceso metu abi šios dalelės susinaikintų. Tačiau gali būti, kad šiandien mokslininkų aptinkamų pozitronų šaltinis yra tokie pozitronų fontanai kaip PSR J2030+4415.
Šis tyrimas aprašytas straipsnyje, kuris vasario 7 dieną pasirodė publikavimui ruošiamų straipsnių serveryje arXiv.org, ir bus paskelbtas žurnale „The Astrophysical Journal“.
