Pakoregavus šių bangų dažnį iki girdimojo, pasigirsta nuostabiai šiurpūs garsai, primenantys klyksmus ir kaukimą. Garso įrašai buvo paskelbti 2021 m. gruodžio mėnesį įvykusio Amerikos geofizikų sąjungos susitikimo metu, praneša sciencealert.com.
„Šis savotiškas garso takelis yra pakankamai neįprastas, kad galėtum įsivaizduoti keliaująs kartu su „Juno“, – sakė Pietvakarių tyrimų instituto fizikas Scottas Boltonas, pagrindinis „Juno“ projekto tyrinėtojas. – Įdėmiai įsiklausius, maždaug ties įrašo viduriu galima išgirsti netikėtą dažnių pasikeitimą į aukštesnius. Jis atspindi kitą Ganimedo magnetosferos sluoksnį.“
Elektromagnetinės bangos girdimaisiais dažniais paverčiamos ne šiaip sau. Tai kitas būdas surinktiems duomenims analizuoti ir apdoroti. Be to, galima aptikti smulkmenų, kurios priešingu atveju gal ir liktų nepastebėtos. Saulės sistemos „garsus“ įrašinėja daugybė zondų, įskaitant „Voyager“, taip pat jie fiksuojami planetinių misijų metu.
Už Merkurijų didesnis Ganimedas pasižymi visiškai diferencijuotu branduoliu, o po ledine pluta galbūt telkšo gyvybei tinkamas vandenynas. Be to, jis vienintelis iš visų Saulės sistemoje esančių palydovų turi magnetinį lauką.
XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje Jupiterį tyrinėjęs kosminis zondas „Galileo“ taip pat paėmė ir netoli Ganimedo esančios kosmoso erdvės mėginių, kurie padėjo išsiaiškinti, kad plazminės bangos aplink palydovą yra milijoną kartų stipresnės nei aplink Jupiterį. Nėra aišku, ar ši ypatybė susijusi su Ganimedo magnetiniu lauku, bet toks variantas labai tikėtinas.
Skrisdamas 67 tūkst. kilometrų per valandą santykiniu greičiu, „Juno“ buvo priartėjęs prie Ganimedo paviršiaus per 1 038 kilometrus. Ką atskleis naujieji duomenys, parodys laikas, bet mokslininkai jau pateikė keletą hipotezių.
„Tikėtina, kad elektromagnetinių bangų dažnis pasikeitė zondui iš tamsiosios Ganimedo pusės perskridus į šviesiąją“, – mano Ajovos universitete dirbantis fizikas ir astronomas Williamas Kurthas.
Žinoma, „Juno“ tyrinėjo ne tik Ganimedą, bet ir sudarė kol kas detaliausią dujų milžino Jupiterio magnetinio lauko žemėlapį. Jam užbaigti prireikė 32 kartus apskrieti aplink planetą. Magnetinio lauko žemėlapis suteikė naujos informacijos apie ekvatoriuje esančią magnetinę anomaliją – Didžiąją mėlynąją dėmę.
Duomenys leidžia daryti prielaidą, kad per pastaruosius penkerius metus Jupiterio magnetiniame lauke būta pokyčių ir kad galingų Jupiterio vėjų veikiama Didžioji mėlynoji dėmė juda į rytus keturių centimetrų per sekundę greičiu. Taigi, aplink planetą ji turėtų apkeliauti kas 350 metų.
Kadangi magnetosferą sukuria savotiška dinama (planetos gelmėse esantis besisukantis konvekcinis elektrai laidus skystis, kinetinę energiją paverčiantis magnetine), magnetinio lauko tyrimai leidžia geriau suprasti dinamą. Remiantis naujuoju tyrėjų komandos žemėlapiu, Jupiterio dinama yra branduolį supantis metalinis vandenilis.
Mokslininkai taip pat analizavo „Juno“ surinktus duomenis, norėdami geriau suprasti Jupiterio atmosferoje vykstančią turbulenciją. Šios turbulencijos panašumas į fitoplanktono turbulenciją Žemės vandenynuose paskatino Scrippso okeanografijos institute dirbančią okeanografę Lią Siegelman pamėginti rasti ryšį. Ji nustatė, kad Jupiterio atmosferoje verpetai susiformuoja spontaniškai ir išlieka ilgai.
Galiausiai tyrėjai pasidalijo itin reta nuotrauka, kurioje užfiksuotas plonytis Jupiterio žiedas, spėjama, susiformavęs iš palydovų Metijos ir Adrastėjos dulkių. Zondas „Juno“ nuotrauką padarė būdamas žiedo vidinėje dalyje. Į kadrą pateko ir Persėjo žvaigždyno „ranka“.
„Išties nuostabu, kad galime stebėti šiuos pažįstamus žvaigždynus iš kosminio zondo, esančio už milijonų kilometrų, – džiaugėsi NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos astronomė Heidi Becker. – Bet viskas atrodo panašiai, kaip ir žiūrint čia, Žemėje. Tiesiog atima žadą, kai susimąstai, kokie mažyčiai esame ir kiek nedaug Visatos ištyrėme.“
Savo misiją „Juno“ vykdys iki 2025 m. birželio mėnesio. Tikimasi, kad zondas ir toliau gilins mokslininkų žinias apie įmantrųjį, keistąjį ir nuostabųjį Saulės sistemos dujų milžiną Jupiterį.
Studijos rezultatai buvo pristatyti 2021 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Amerikos geofizikų sąjungos susitikime.
