Kuo didesnis asteroidas, tuo stipresnis ir smūgis bei didesnis krateris. Visgi pasekmės biosferai, panašu, labiau priklauso ne nuo asteroido dydžio, o nuo to, į kokias uolienas jis pataiko.
Tyrėjai tokią išvadą gavo, išnagrinėję 44 didelių asteroidų smūgius, įvykusius per pastaruosius 600 milijonų metų. Kiekvienas jų į orą pakėlė labai daug dulkių, kurių sudėtis priklausė nuo uolienų, į kurias pataikė asteroidas.
Išnagrinėję šių dulkių sudėtį mokslininkai nustatė, jog tie asteroidų smūgiai, kurie į orą išmesdavo daug kalio lauko špato, sukeldavo masinius rūšių išnykimus, o kiti – ne. Kalio lauko špatas yra lauko špatų mineralų grupė, apimanti ortoklazus ir kelis kitus mineralus.
Šie mineralai patys iš savęs nėra nuodingi, tačiau pakilusios į atmosferą jų dulkės pakeičia debesų savybes – debesys nebe taip gerai atspindi Saulės šviesą.
Taigi, kai į atmosferą pakyla daug kalio lauko špatų dulkių, klimatas netrukus ima šilti. Be to, suprastėja debesų formavimasis apskritai, todėl Žemės atmosfera tampa jautresnė kitiems temperatūrą keičiantiems veiksniams, pavyzdžiui ugnikalnių išsiveržimams.
Efektas gerai matomas įvertinus, kaip dažnai asteroidų smūgiai, pakėlę skirtingos sudėties dulkes, sutampa su masiniais išmirimais: iš 14 smūgių, kurie pakėlė daug kalio lauko špatų dulkių, visi sutampa su reikšmingais išmirimais, tuo tarpu iš 18 smūgių, kurie tokių dulkių nepakėlė, su išmirimu sutampa tik vienas.
Šis atradimas yra kol kas geriausias paaiškinimas, kodėl vieni asteroidų smūgiai sukelia masinius rūšių išmirimus, o kiti – ne.
Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of the Geological Society.