Thwaites ledynas vakarinėje Antarktidoje yra plačiausias mūsų planetos ledynas, besidriekiantis maždaug 120 kilometrų, o jo gylis ties pagrindo linija (vieta, kurioje ledynas iš prie sausumos prisitvirtinusios ledo masės pereina į Amundseno jūroje plūduriuojantį ledyną) siekia nuo maždaug 800 iki 1 200 metrų.
Thwaites ledynas yra apytikriai Floridos valstijos dydžio, o jį sudarančio ledo pakaktų jūros lygį kilstelėti daugiau nei 60 cm.
Thwaites kartais pavadinamas „paskutiniojo teismo dienos ledynu“, mat jo subyrėjimas galėtų paskatinti Antarktidos ledynų suirimo kaskadą, o naujausi užšalusio žemyno tyrimai rodo, kad toji paskutiniojo teismo diena besitraukiančiam ledynui gali išaušti netgi anksčiau, nei seniau buvo numatyta.
Šylantis vandenyno vanduo ne tik tirpdo Thwaites ledyną iš apačios – jis taip pat atlaisvina ledyno sukibimą su po juo esančiu povandeniniu kalnu. Tokiu būdu ledynas dar labiau netenka stabilumo. Ledynui silpstant, jam tampa vis būdingesni paviršiaus lūžiai, kurie gali plisti tol, kol visas šelfinis ledynas (ledyno platforma) subyrės „tarytum automobilio langas“, o tai gali nutikti jau vos po trejų metų, Amerikos geofizikų sąjungos susitikime įspėjo mokslininkai.
Per pastarąjį dešimtmetį atlikti Thwaites stebėjimai parodė, kad dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos ir vis stiprėjančio Žemės atmosferos bei vandenynų šilimo ledynas kinta intensyviau nei bet kuri kita Antarktidos ledo vandenynų sistema. Thwaites ledynas nuo 2000-ųjų jau neteko maždaug 1 000 mlrd. tonų ledo. Kasmet netenkamo ledo kiekis per pastaruosius 30 metų išaugo dvigubai. Kaip rodo „The International Thwaites Glacier Collaboration“ duomenys, dabar ledynas per metus netenka maždaug 50 mlrd. tonų ledo daugiau, nei jo prisirenka sningant.
Jeigu visas Thwaites ledynas visiškai suirtų ir visas jame esantis vanduo atsidurtų vandenyne, jūros lygis visame pasaulyje pakiltų daugiau nei 65 cm, pabrėžia vyresnysis „Cooperative Institute for Research in Environmental Sciences“ (CIRES) mokslo darbuotojas ir pagrindinis „The International Thwaites Glacier Collaboration“ koordinatorius Tedas Scambosas, kuris buvo vienas iš Amerikos geofizikų sąjungos susitikimo pranešėjų.
„Be to, tai gali paskatinti dar didesnį jūros lygio pakilimą, galintį siekti iki trijų metrų, jeigu Thwaites drauge nusineš ir aplinkinius ledynus“, – savo pranešime dėstė T. Scambosas, omenyje turėdamas svarbų poveikį, kurį vienos ledyno platformos subyrėjimas gali turėti kitiems netoliese esantiems ledynams.
Kadangi Thwaites keičiasi taip sparčiai ir gali smarkiai paveikti pasaulinį jūros lygio pakilimą, daugiau nei šimtas mokslininkų iš Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės bendradarbiauja įgyvendindami aštuonis tyrimų projektus, kuriais užsibrėžta stebėti ledyną nuo viršaus iki apačios. Kai kurių šių komandų stebėjimo rezultatai buvo pristatyti Amerikos geofizikų sąjungos susitikime.
„The International Thwaites Glacier Collaboration“ veikloje pasiekėme savotišką pusiaukelę, – spaudos konferencijoje sakė T. Scambosas. – Turime dar kelerius metus tam, kad surinktume tolesnius rezultatus ir juos integruotume. Tokiu būdu turėsime geresnį supratimą apie tai, kokie procesai vyksta šiame ledyne.“
Pasak susitikimo pranešėjų, šios išvados ir kiti dabar Antarktidoje įgyvendinami „The International Thwaites Glacier Collaboration“ bei kitų mokslininkų tyrimai strategijas rengiantiems politikos formuotojams suteiks informacijos apie ledynų tirpimo poveikį jūros lygio kilimui artimiausiais dešimtmečiais ir tai, kaip šis procesas savo ruožtu paveiks viso pasaulio pakrančių bendruomenes.
Tirpsmas iš apačios
Thwaites ledyne mokslininkai lede išgręžė skyles, kad galėtų pažvelgti į šimtus metrų po juo esantį vandenyną. Kiti mokslininkai dislokavo nuotoliniu būdu valdomus nardymo robotus – tokiu būdu tyrinėjama ledyno pagrindo linijos zona. Jie užfiksavo temperatūros rodmenis ir pamatavo vandenyno druskingumą – tai patvirtino, kad giliai po ledu esantis vanduo yra pakankamai šiltas, jog sukeltų pastebimą ledyno tirpimą.
Kita mokslininkų grupė nustatė, kad potvynių ir atoslūgių procesai gali sąveikauti su viršuje esančiu ledu ir aktyviai pumpuoti vandenį tolyn į vidų kanalais, kuriuos jau išraižė tirpimas, ir tokiu būdu dar labiau paspartinti Thwaites irimą, aiškino kita susitikimo pranešėja Lizzy Clyne, Lewiso ir Clarko koledžo Portlande (Oregone) docentė.
„Atoslūgio metu plūduriuojanti ledo platformos dalis nusvyra žemyn, – Amerikos geofizikų sąjungos susitikime pasakojo L. Clyne. – Tai veikia panašiai kaip svirtis ir iš tiesų gali patraukti tam tikrą dalį vidun. O tada prasideda potvynis, vandens lygis kyla ir nutinka priešingas dalykas – plūduriuojanti dalis pakyla.“ Šis judėjimas aukštyn ir žemyn, dar vadinamas potvynių ir atoslūgių pumpavimu, smarkiau nukreipia vandenį vidun ir dar labiau silpnina ledyną, aiškino L. Clyne.
„Šimtai ledkalnių“
Kadaise kietos buvusios Thwaites ledo masės, anksčiau padėjusios išlaikyti ledo platformos vientisumą, taip pat ima irti. Ledyno „liežuvis“ – į jūrą išsikišusi vientisa ledo platformos dalis – vakarinėje pusėje dabar yra „tik nestabili ledkalnių sankaupa, nebedaranti įtakos stabilesnei rytinei ledo platformos daliai“, pažymi Amerikos geofizikų sąjungos susitikimo pranešėja Erin Pettit, Oregono valstijos universiteto geofizikos ir glaciologijos docentė. Kai „liežuvis“ buvo tvirtesnis, jis sulėtindavo rytinės ledyno dalies tirpsmą vandenyno link. Tačiau šiam pasipriešinimui sunykus rytinės ledyno dalies srautas per pastarąjį dešimtmetį pakito. Įtrūkimai lede sparčiai plinta, o ši ledyno platformos dalis veikiausiai per vos kelerius metus subyrės į „šimtus ledkalnių“, mano E. Pettit.
Visas šis procesas gali būti kažkuo panašus į automobilio lango subyrėjimą, „kai iš pradžių tebūna keli įtrūkimai, kurie pamažu plinta, o tada staiga pakanka menkiausio sukrėtimo, ir langas ima byrėti visomis kryptimis“, – pavyzdį pateikė mokslininkė.
Kai kurie Thwaites ledyno pokyčiai yra tokie spartūs ir pastebimi, kad mokslininkai tiesiog stebi, kaip jie vyksta realiuoju laiku, pasakoja E. Pettit. Vienas iš tokių pokyčių – prieš dvejus metus rytinėje ledo platformos dalyje atsivėręs milžiniškas plyšys. Naujausiuose iš palydovo užfiksuotuose vaizduose matyti, kad vis ilgėjantis plyšys krypsta tiesiai į tą vietą, kurioje mokslininkai planavo įrengti sezoninę stebėjimo ir darbų vietą. Nors įtrūkimas nesiplėtė taip greitai, kad keltų grėsmę jų to laikotarpio darbams, pamatyti tokius nenuneigiamus pokyčius vis vien buvo nemenkas sukrėtimas. Mokslininkai šį įtrūkimą praminė „durklu“, pasakojo E. Pettit.
Nors artimiausios Thwaites ledyno ledo platformos (šelfinio ledyno, nuo žemyno šliaužiančio ledyno tęsinio) ateities prognozės yra niūrios, ilgalaikė viso ledyno prognozė nėra tokia užtikrinta. Jei platforma subyrės, ledyno srautas veikiausiai paspartintų jo skubą vandenyno link, o kai kurių dalių judėjimas gali pagreitėti trigubai. Kitos grandininės reakcijos taip pat galėtų turėti įtakos pagreitėjusiam ledo tirpimui ir trūkinėjimui, Amerikos geofizikų sąjungos susitikime dėstė T. Scambosas. Tačiau, kaip pažymėta spaudos konferencijoje, tokių pokyčių laikotarpis veikiau apims dešimtmečius, o ne kelerius metus.
O kol kas „The International Thwaites Glacier Collaboration“ mokslininkai ir toliau stebės bei analizuos tebesitęsiančius sąveikos tarp Thwaites ledyno, ledo platformos ir vandenyno pokyčius, kad tokiu būdu galėtų padėti pasaulio lyderiams ir politikos formuotojams pasirengti būsimiems procesams.
„Tai padės apibrėžti, kaip iš šios Antarktidos dalies atrodys kitas šimtmetis, – sakė T. Scambosas. – Manome, kad jame vyraus Thwaites ledyno pokyčiai.“
