Naująsias gyvybės formas analizuojantys specialistai – tai mokslininkai iš Vermonto bei Tuftso universitetų, taip pat Harvardo universitetui pavaldaus Wysso instituto. Jie pastebėjo, kad organizmai sugeba rasti ir sutelkti šimtus atskirų varlės ląstelių. Toksai ląstelių kompiliavimas primena ksenobotų dauginimąsi. Minėtina, kad naujosios ksenobotų atžalos yra pajėgios ir toliau vykdyti reprodukciją.
„Pirmuoju šio tyrimo etapu pavyko pastebėti, kad ksenobotai yra pajėgūs vykdyti savireplikaciją. Kai veikia savarankiškai, jų produktyvumas ne ypač stebina. Devynių ksenobotų pirmtakų grupė tesugeba sugeneruoti vos vieną arba du silpnus palikuonis, kurie nėra pajėgūs stumdyti ląstelių ir sukompiliuoti savų atžalų.
Taigi, šis procesas būdingas tik vienai kartai. Vis dėlto mes pasitelkėme dirbtinį intelektą ir davėme jam užduotį sukurti naują didesne potencija išsiskiriančių devynių ksenobotų rinkinį. Supratome, kad naujieji ksenobotai dėl aukštesnių replikavimosi gebėjimų galėtų kurti tokius palikuonis, kurie ir patys susilauktų atžalų, o šios taip pat gebėtų savireplikuotis ir taip be galo.
Dirbtinis intelektas sugebėjo pasiūlyti daug efektyviau replikuotis gebantį modelį. Tas darinys primena žaidimo „Pac-Man“ veikėją. Tai ganėtinai paprastas apskritas objektas su nedideliu trikampio formos plyšiu. Devynios „Pac-Man“ figūrėlės judėdamos lėkštelėje burnas primenančiais plyšiais automatiškai gaudo ląsteles, o tada suburia jas į didesnius telkinius, kurie, savo ruožtu, vis didėja ir tvirtėja, kol galop virsta sparčiai judančiais palikuoniais, pagaminančiais dar stambesnių atžalų.
Pavyko išsiaiškinti, kad šie dirbtinio intelekto sukurti ksenobotai pirmtakai yra pajėgūs pasidauginti netgi per keturias kartas“, – teigė Vermonto universiteto kompiuterinių mokslų profesorius Joshas Bongardas.
J. Bongardas nurodė, kad toks reprodukcijos metodas yra visiškai naujas, nepanašus į jokio augalo arba gyvūno dauginimąsi. Ateityje ksenobotai, esą, galėtų praversti medicinoje, nors praktinis jų taikymas turėtų būti itin griežtai reglamentuojamas, kadangi ląstelių šaltinis, šiaip ar taip, – gyvas organizmas.
„Mums kilo šiokių tokių minčių apie tai, kur juos būtų galima pritaikyti. Jie juk labai maži – skersmuo nesiekia nė milimetro. Petri lėkštelėje atrodo tarsi judantys aguonos grūdeliai. Jie vos pastebimi plika akimi – štai kokie jie maži. Tačiau kaip tik todėl jie gali nusigauti iki tokių vietų, kurios įprastiems robotams nepasiekiamos.
Be to, jie yra biologiškai skaidūs, suderinami ir genetiškai nemodifikuoti. Galbūt tolimoje ateityje pavyks sukurti biobotus ir iš žmogaus ląstelių, kurie galėtų būti taikomi medicinoje. Štai tokį botą galėtų tekti tiesiog nuryti, kad jis atliktų naudingą darbą organizme. Vis dėlto nenuklystant tiek toli, matyt, reikėtų kalbėti apie taikymą vandenyje.
Juk, šiaip ar taip, panaudotos varlių ląstelės ir jos puikiausiai jaučiasi gėlame vandenyje. Manau, kad jie galėtų stebėti šaknų sistemas vertikaliuosiuose ūkiuose arba hidroponinio auginimo sistemose, padėti sumažinti gėlo vandens gavybos ir gėlinimo kaštus, palengvinti nuotekų apdorojimą, kanalizacijos tinklų priežiūrą, žodžiu, pasitarnauti tose srityse, kurios susijusios su operacijomis vandenyje“, sakė J. Bongardas.
Mokslininkų atliktam tyrimui skirta publikacija pasirodė lapkričio 29 d. žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
