Moksliniame tyrime, publikuotame žurnale „Nature“ 2021 rugsėjo 23 dieną, teigiama, kad šis archeologinis radinys „Baltojo smėlio“ („White Sands“) nacionaliniame parke – tai seniausi žmonių pėdsakai, aptikti Šiaurės Amerikoje.
Anksčiau mokslininkai teigė, kad seniausi atrasti žmonių pėdsakai Amerikose yra maždaug 11000–13000 metų. Archeologai tai nustatė pagal rastus akmeninius iečių antgalius, susijusius su Kloviso kultūros laikmečiu.
Pėdų įspaudai per tūkstantmečius buvo padengti grunto sluoksniu, o jame išlikusios organinės dalelės – prikibusios vandens augalų (Ruppia cirrhosa) sėklos – buvo medžiaga, pagal kurią mokslininkams pavyko nustatyti pėdsakų amžių. Tyrėjai, išmatavę pėdas, išsiaiškino, kad tai – molingose ir šlapiose ežero pakrantėse laksčiusių vaikų ir paauglių palikti įspaudai.
„Šis radinys labai įtikinamas ir stulbinamas. Esu įsitikinęs, kad šie pėdų įspaudai tikrai atitinka apskaičiuotą laikmetį“, – apie atradimą moksliniame žurnale „Nature“ teigė archeologijos specialistas ir radioaktyviosios anglies tyrimų ekspertas Tomas Highamas iš Vienos universiteto Austrijoje.
Tose pačiose teritorijose anksčiau aptiktos ir mamutų bei kitų megafaunos atstovų liekanos, skelbia mokslinis žurnalas „Nature“.
„Publikuotas tyrimas įrodo ne tik tai, kad įspaudai yra žmogaus, bet ir kad jiems daugiau nei 20 tūkst. metų. Tai kardinaliai keičia suvokimą [apie žmonijos istoriją]“, – moksliniam žurnalui „Nature“ teigė paleontologas Spenceris Lucas iš Naujosios Meksikos Gamtos istorijos ir mokslo muziejaus Albukerkio.
Apie šiuos atradimus interviu Delfi TV laidai „Radikalus smalsumas. Smalsios“ plačiau papasakojo ir Vilniaus universiteto paleontologijos ir geologijos profesorius Andrejus Spiridonovas.
– Profesoriau, paaiškinkite detaliau, kokie tai pėdsakai ir ką jie reiškia?
– Tai yra žmonių pėdsakai, tokių kaip jūs ar aš. Kodėl tas skaičius – 23 tūkst. metų – ypatingas? Todėl, kad tai yra patys seniausi pėdsakai, surasti Šiaurės Amerikoje ir apskritai Amerikose. Anksčiau buvo manoma, kad žmonės į Šiaurės Amerikos žemyną atkeliavo prieš 13–14 tūkst. metų, tačiau, kaip paaiškėjo, šis skaičius yra apie 9–10 tūkst. metų senesnis.
Anksčiau žmonių atėjimai į Amerikas buvo siejami su megafaunos išnykimu – vos tik atėjo, eksponentiškai išplito, destabilizavo ekosistemas, įvyko tarsi blitzkriegas, žaibiškas karas, pereksploatavimas ir ekosistemos žlugimas. Tačiau dabar matome, kad žmonės į žemyną atėjo apie 10 tūkst. metų anksčiau. Ir, sprendžiant iš to, žmonės toje vietovėje egzistavo mažiausiai 2 tūkst. metų. Šie pėdsakai rasti Naujosios Meksikos valstijoje, specifinėje vietovėje, kurioje yra vadinamosios gipso kopos.
Tos baltos kopos susidarė vėjui pustant išdžiūvusio ežero dugno nuosėdas. Šis ežeras susidaręs tarpukalnėje, ten yra daug druskų, ir būtent jos pustomos – dabar toje vietovėje susidaręs savotiškas dykuminis kraštovaizdis.
Tačiau tada, kai tie žmonės ten atkeliavo, tai buvo gana drėgna vietovė, kurioje gyveno daugybė faunos atstovų. Be to, jaunesniuose nuosėdų sluoksniuose buvo surasti kiti pėdų įspaudai – moters ir vaiko. Netgi nustatyta, kad nuo tam tikro momento moteris nešė vaiką, o aplinkui rasti ir mamutų pėdsakai. Taigi vaizdas susidaro egzotiškas.
Na, o atrasti pėdsakai, kuriems yra 23 tūkst. metų, yra paauglių pėdų įspaudai.
– Kiek yra žinoma, galima atsekti, prieš kiek metų žmonės ten buvo, ir ne tik pagal pėdsakus, bet ir pagal darbo įrankius. Tad kuris įrodymas yra svaresnis – užtenka rasti pėdsaką ar darbo įrankį? Kas patikimiau ar lengviau patikrinama?
– Pėdsakas yra žymiai patikimesnis, nes darbo įrankį galima įvairiai interpretuoti – gal įrankis, gal ir ne. Galbūt tai tik nuoskila arba gal tas „įrankis“ net nėra žmogaus padarytas, o kokios kitos beždžionės. Pavyzdžiui, nustatyta, jog Afrikoje šimpanzės ieško specifinių uolienų ir iš jų gaminasi įrankius. Taigi tikėtina, kad ne vien žmonės gaminosi įrankius.
Tiesa, toje vietoje, kur rasti pėdsakai, kitų hominidų nebuvo, ir veikiausiai jų niekada nebuvo Amerikose. Kartais archeologinius artefaktus sunkiau identifikuoti, nes jie gali būti pernešti sluoksniuose, jei vyksta bioturbacija – biologinių sluoksnių maišymasis. O čia, jei matote pėdsaką, jis yra įspaustas tame sluoksnyje ir yra sinchroniškas su tuo sluoksniu. Jei tiksliai nustatome amžiaus seką – datuojami sluoksniai apačioje, viršuje ir tas tiriamasis sluoksnis, tuomet galima identifikuoti, koks to amžiaus patikimumas. Mokslininkai ištyrė, kad šitai puikiai atitinka chronologinę seką – nebuvo jokių anomalijų ir amžius yra tikras.
– Kas vyks su ta teritorija – ar ten bus ieškoma kitų pėdsakų, kitų įrodymų ir informacijos? Ar archeologai vis dėlto pereis į kitas teritorijas?
– Vieta, kurioje atrasti pėdsakai, yra nacionalinis parkas, tad visko iškasinėti nebūtų galima. Tačiau mokslininkai ir toliau tyrinės. Žinoma, geriausia būtų rasti ir kaulų, t. y. fizinių įrodymų. Tai būtų papildymas, nes iš jų galima paimti DNR ir nustatyti, kokio tipo tie žmonės buvo, ar jie paleoindėnai, o gal tai visiškai nesusijusi migracija.
– Rasti tokį pėdsaką – ne tik sėkmės reikalas. Kokio tam pasiruošimo reikia? Kaip viskas vyksta? Ko gero, būtina iš anksto rinkti informaciją ir tyrinėti vietovę?
– Mokslininkai žino, kokiomis sąlygomis pėdsakai išlieka. Be to, pėdsakai išlieka kitokiomis sąlygomis nei skeletai. Skeletams reikia redukuojamos aplinkos, kad liekanų neišplautų. O pėdsakams reikia, kad nejudėtų substratas, tačiau gali išlikti bet kokioje cheminėje aplinkoje. Be to, gerai, kad uždengia tuos pėdsakus kopos. Prieš tai buvo rasta ir megafaunos liekanų – kai žmonės ten išnyko, vis dar vaikščiojo mamutai, kupranugariai, antilopės, baisieji kardadančiai vilkai, arktodai – trumpasnukiai lokiai.
