Jungtinėse Amerikos valstijose, Jutos dykumoje yra įkurta Marso dykumų tyrimų stotis, kurioje dirbdami keičiasi mokslininkai ir gyvena taip, tarsi būtų Marse. Ajovos universiteto sociologijos mokslų doktorantė Inga Popovaitė praleido keletą savaičių laboratorijoje ir tyrinėjo įgulos tarpusavio santykius.
– Inga, ką tik sugrįžai iš Marso simuliacijos laboratorijos. Kaip jautiesi?
– Pavargusi, bet buvo nerealu, patiko. Porą savaičių pagyvenau lyg kitame pasaulyje. Po to savaitę vyko grįžimas į normalų gyvenimą – susirinkus visus duomenis pabaigti disertaciją. Tai toks, galima sakyti, atbulinis šokas dabar vėl į gyvenimą įkritus.
– Sakai, jog jauteisi tarsi kitame pasaulyje. Visada yra įdomu, ar pavyksta mokslininkams įsijausti į tai, kad neva jie iš tiesų gyvena Marse, o ne Žemėje. Kaip tau tai pavyko?
– Jausmas iš vienos pusės buvo įdomus, nes mokslininkai yra labai racionalūs žmonės – mes visi vadovaujamės šaltu protu ir žinom, kad esame Žemėje, o ne Marse. Čia yra ir deguonis, čia yra Žemės gravitacinis laukas, ir kad pašokęs toli nenuskrisi ir „į krepšį kamuolio neįdėsi“. Tačiau iš kitos pusės yra siurrealus jausmas. Pavyzdžiui, jei plauni indus – tokia rodos paprasta užduotis, kurią kiekvieną dieną darai Žemėje, o ten, kai pasižiūri per langą pro atvirą tokį apvalų iliuminatorių – viskas, ką matai, yra raudona dykuma, kurioje nieko nėra – tuštuma.
– O į tą dykumą jūs galėjote tik pažiūrėti per langą, ar jus ten kas nors vis tik išleisdavo į lauką? Pavyzdžiui, pavaikščioti labai lėtai.
– Išleisdavo ir į lauką! Galiu apie tai daugiau papasakoti. Į lauką galėjime eiti tik apsirengę simuliuotus apsauginius skafandrus, kurie svėrė apie 15 kg. Jausmas panašus, lyg su normalia žygio kuprine. Toje kuprinėje – ventiliatorius, kuris paduoda orą į šalmą, kad jis nerasotų. Su tokiais skafandrais mes kiekvieną kartą išeidavome į lauką. Kiekvienas išėjimas turėjo būti suplanuotas, dieną prieš privaloma pranešti apie tai kontrolei, kur norime eiti, pateikti tikslias koordinates, kiek laiko ir kur būsime. Tai būtų panašūs protokolai, kuriuos darytume Marse.
Ir, nors ir buvome Žemėje, dykumoje, artimiausias miestelis buvo maždaug už 10 kilometrų. Tai buvo ganėtinai atoki vieta. Be to, gali ir kas nors nutikti, gali kuri koją išsisukti, nors mes ir ne ekstremalai. Bet kontrolė buvo, kad žinotų, kur mes esame, kada grįšime. Ir, tarkime, jei būtume negrįžę ar pavėlavę penkias minutes, administracijos direktorė iš karto būtų išėjusi mūsų ieškoti ir būtų buvę daug bėdų.
– Papasakok, kaip atrodė tavo diena Marso simuliacijos laboratorijoje. Kelintą keldavaisi, kaip maitinotės, ar reikėjo jums specialia fizine veikla užsiimti ir pan.?
– Fizine veikla per daug neužsiėmėme, nes mankštai laiko neatsirado. Keldavomės ir pusryčius valgydavome apie 7 valandą ryte. Kiekvienas iš komandos narių turėjome rotaciją – vienas iš komandos narių turėjo paruošti pusryčius, kiti atsikelia, prisijungia ir pusryčiauja. Maistas buvo taip vadinamas „negendantis dešimtmečius“. Daugiausia tai buvo džiovintos daržovės, džiovinti vaisiai, džiovinta mėsa, sviesto milteliai, kiaušinių milteliai, pieno milteliai. Na, ir kažkiek įprastų produktų, avižinių ar kukurūzų dribsnių ir pan. Tačiau viską reikėjo gamintis patiems, nebuvo taip, kad atsidarai šaldytuvą ir yra duonas kepaliukas. Ne, turi viską išsikepti iš anksto ir pagalvoti, ką ir kada valgysi. Tad ganėtinai daug laiko užtrukdavo maisto gaminimas.
Apie vidurdienį ar po vidurdienio kartu pietaudavome, kartu ir vakarieniaudavome. Kiekvieną dieną labai daug laiko užėmė visų ataskaitų rašymas, nes viena iš programos sudėtinių dalių yra ataskaitos. Kiekviena komanda turi kasdien rašyti labai detalias ataskaitas ir pildyti duomenų bazę. Teoriškai, duomenų ataskaitų pildymas turėdavo trukti vakare nuo 7 iki 9 valandos, bet dažnai užtrukdavo ir iki 10 valandos. Po to jau jėgų nebėra ir eini miegoti.
– Ar galėjai bendrauti su išoriniu pasauliu? Ar galėjai naudotis socialiniais tinklais? Paskambinti ar parašyti artimiesiems?
– Teoriškai galėjau, tačiau praktiškai tai buvo labai sudėtinga. Internetas buvo palydovinis, t. y. turėjome apie 500 Mb visai dienai visai komandai, tad turėjome taupyti ir negalėjome lengva ranka visko transliuoti, tarkime, per feisbuką, nes vakare priduodant ataskaitas gali pritrūkti interneto ir negalėsi įgyvendinti privalomos užduoties. Todėl socialinėmis medijomis stengėmės nesinaudoti, nebent tik paprastu elektroniniu paštu ir daugiausia bendravome su misijos kontrole, o ne su šeima ar artimaisiais.
– Inga, esi sociologė ir „be vienos minutės“ sociologijos mokslų daktarė. O kas buvo kiti įgulos nariai ir kiek jų buvo?
– Mes buvome keturiese. Mūsų komandos vadovė buvo bioinformatikos mokslų daktarė, kuri dabar dirba Japonijos kosmoso agentūroje, taip pat studijuoja astrobiologiją ir dirba su astronautų biologiniais duomenimis. Dar du nariai – inžinieriai, vienas iš jų pensininkas, visą gyvenimą praleidęs kurdamas mikroschemas, kosmoso mėgėjas. Kitas narys – inžinierius, magistrantas, Kanadoje studijuojantis aviacijos ir kosmoso programoje.
– O kas tau būnant „Marse“ labiausiai patiko ir kodėl?
– Patiko tai, kad buvau tuo, kuo norėjau būti. Kai pirmą kartą įžengiau, pagalvojau, kad štai, pagaliau čia esu ir esu viena iš tų, kuri studijuoja kosmoso analogus ir čia atvykau daryti savo tyrimo. To laukiau ne vienerius metus, kol ten patekau – užtruko ir dėl paraiškų patvirtinimo, ir dėl COVID-19 teko keturis kartus atidėti kelionę. Tad vien jau pats buvimas buvo nuostabus ir kad galėjau susirinkti duomenis, kurių man trūksta. Man patiko tai, kad daug išmokau iš kitų žmonių. Sociologų konferencijose, kurios vyksta kosmoso ar Marso tyrinėjimams, yra mažiau ir dažniau ten dalyvauja inžinieriai ar vadinamieji „tiksliukai“. Tad praleisti dvi savaites su jais buvo labai įdomu, nes iš jų daug išmokau iš tos techninės pusės, o ir jiems žinių suteikiau iš tos socialinės pusės, to žmogiškojo faktoriaus.
– Kokį tyrimą atlikai? Kiek žinoma, atlikai įgulos narių tarpusavio santykių analizę. Kaip tai darei? Apklausinėjai juos ar kažkaip stebėjai?
– Šis pabuvimas „Marse“ buvo mano paskutinė disertacijos dalis. Tuo senuoju geruoju būdu vaikščiojau su užrašų knygute ir rašiausi, kas ką daro. Vėliau, vakare, dvi valandas kompiuteriu visus užrašus susivedi, vėliau skaitai ir ieškai kažkokių tendencijų. Kitos dvi mano disertacijos dalys buvo ataskaitos iš buvusių komandų, kurios buvo prieš mus. Ten daugiau technologinių dalykų, bandžiau sisteminti didelius teksto duomenų kiekius ir taip pat ieškoti tendencijų. Tad tai buvo visiškai kitoks tyrimas, negu aš prieš tai dariau.
– Kodėl nusprendei tirti būtent astronautų tarpusavio santykius?
– Nes prieš keletą metų iškilo tokie teoriniai klausimai, kai ėmiau studijuoti sociologiją ir pradėjau dirbti laboratorijoje, kur darome eksperimentinius tyrimus apie tai, kaip žmonės kartu atlieka užduotis, kas kam nusileidžia, manipuliuodavome lytį, rasę ar etninę tapatybę ir kaip tai veikia, kaip mūsų klauso ar nusileidžia, kada mums nenusileidžia. Ir man pasidarė įdomu, o kaip būtų kosmose?
Nes iš vienos pusės, išvyksti ten ir susikuri atskirą sociumą, naują bendruomenę, su naujomis taisyklėmis, naujomis normomis, tačiau iš kitos pusės turėtum kažką atsinešti ir iš ten, iš kur atvyksti. Nes neatsirandi be jokių socialinių patirčių, stereotipų, be absoliučiai nieko, ką tave išmokė kultūra iki to laiko. Tad tai ir buvo įdomu – pamatyti, kaip tai veikia. Ieškojau literatūroje, bet dauguma informacijos apie žmogiškuosius faktorius kosmose yra parašyta psichologų. Be to, jie labiau domisi individo individualiomis charakterio savybėmis ir kaip tai jiems padeda sugyventi su kitais. Man įdomiau buvo žiūrėti, kaip ta grupė gyvena ir kaip jos tarpusavio santykius veikia nebūtinai asmeninės charakterio savybės, bet kas mes esame toje platesnėje bendruomenėje.
– Pasakodama apie įgulą paminėjai labai įvairius asmenis. Tu esi sociologė, buvo ir senjoras inžinierius, biomokslininkė, aviacijos inžinierius. Kaip patenkama į tą Marso simuliaciją? Ar užtenka būti mokslininku, kuris tyrinėja su kosmosu susijusią temą?
– Yra pasaulyje kelios vietos, kur daromos Marso simuliacijos. MDRS (Mars Desert Research Station (Marso dykumų tyrimų stotis), kurioje buvau, suteikia patalpas, vietą, o tu atvyksti su savo projektu. Esmė tokia, kad jei nori dalyvauti, gali registruotis kaip komanda, gali ir kaip atskiras asmuo. Kiekvieną rudenį jie paskelbia paraiškas internete, kurias užpildžius galima registruotis laikotarpiui po dviejų metų. Tad kai dabar bus paskelbtos paraiškos, tai bus 2023 metams. Tad reikia labai toli į priekį galvoti ir žinoti, ką darai, registruojantis reikia nurodyti, kokius tyrimus darysi, kokios yra tavo kvalifikacijos. Nebūtinai turi būti tyrinėjantis kosmosą, bet tu turi žinoti, ką reiškia gyventi ekstremaliomis sąlygomis, kaip gyventi komandoje, kaip gyventi su kitais. Tad reikia daug gyvenimiškų įgūdžių, kurių ne kiekvienas turi. Pavyzdžiui, jeigu tau kiekvieną dieną reikia „Starbuck's“ kavos rytui pradėti, tai ta vieta tikrai ne tau.
– Kalbant apie įgulą ir jos įvairovę. Tavo viena iš publikacijų – apie moteris kosmoso tyrinėjimuose ir skrydžiuose į kosmosą. Kiek teko girdėti, anksčiau moterų astronaučių nebuvo dėl įvairiausių kvailų priežasčių – ir iki šiol nėra pagrįsta, kodėl į kosmosą skrisdavo vien vyrai. Ir todėl ši industrija yra būtent uždominuota vyrų mokslininkų. O kaip yra dabar? Ar pastebi, kad situacija keičiasi? Net ir jūsų komandos pusė buvo moterys, pusė – vyrai.
– Taip, situacija keičiasi. Ir kiek aš kalbėjau su administracija, tai paraiškų iš moterų daugėja – šitame kosmoso analogijos tyrinėjime moterų paraiškų yra tiktai trečdalis. Tačiau bendrai kosmoso sektoriuje padėtis šiuo klausimu gerėja. Pavyzdžiui, ESA, Europos kosmoso agentūra, kurie ką tik baigė savo kvietimus astronautams, pirminiais duomenimis ketvirtadalis paraiškų buvo iš moterų. Palyginimui 2008 metais buvo tiktai 15 proc. Tai ganėtinai didelis šuolis per dešimtmetį. Taip pat ir NASA sulaukia daugiau paraiškų iš moterų. O NASA, ko gero, didžiausias postūmis moterims kosmoso industrijoje yra ARTEMIS misija, kurios metu planuojama į Mėnulį išsiųsti pirmąją moterį.
– Kaip manai, kodėl ta padėtis gerėja? Ar dėl to, kad didžiosios kosmoso kompanijos dalija įvairias kvotas, kad turi ir vyrai, ir moterys dalyvauti? Ar visuomenė mato, kad visos tos padarytos klaidos ir kai kurie stereotipai mums nieko gero neatnešė?
– Visos išvardytos priežastys yra teisingos. Nes pokyčių vien tiktai vienoje institucinėje srityje arba vien tik tų kvotų neužtenka – reikia, kad kažkas kreiptųsi ir tas kvotas užpildytų. O tai reiškia, kad moterys turi rinktis inžinerines, technines specialybes. Tad pokyčiai turi vykti ne tik instituciniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame lygmenyje, kur reikia kovoti su stereotipais ir nenukreipti mergaičių net ir ta „gražia“ forma: „gal tau geriau kalbos sektųsi negu matematika“.
– Jei būtų galimybė skristi į Marsą, ar sutiktum?
– Aišku, kad sutikčiau! Bet nenorėčiau būti pirmoje skrendančioje komandoje, nes man nėra svarbu būti pirmai estafetėje. Norėčiau skristi vėliau, kai žinočiau, kad žmonės ne tik nuskrenda, bet ir sugrįžta ir kad tikrai bus skrydis ne į vieną pusę.
