– Laura, kas yra emocijos ir kuo jos skiriasi nuo jausmų?

– Emocijos yra mūsų organizmo būsena. Reakcija prasideda mūsų smegenyse – mes turime smegenyse tą emocijų centrą, kuris paruošia mus tam tikram veiksmui, jos nusiunčia signalą visam organizmui – „būk pasiruošęs reaguoti, judėti“. O ir pats terminas emocija, „emotion“ („motion“ išvertus iš anglų kalbos reiškia judėjimą – red. past.) nukreipia tam tikram judesiui. Kalbant apie jausmus – emocijos nuo jausmų skiriasi savo trukme. Emocija – kyla ir nuslopsta. Tai yra labai trumpas laiko tarpas, trunkantis maždaug apie 6 sekundes ir vykstantis mūsų tose nesąmoningose emocinėse smegenyse. Emocijos yra nuolat generuojamos, kai mes reaguojame į įvairiausias situacijas.

Laura Vencė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tuo tarpu jausmas – kai mes emociją įvardijame, pavyzdžiui, „man liūdna“. Tai reiškia, kad emocija tapo jausmu. Taigi, kuo skiriasi emocija nuo jausmo – tarkime, eini į darbą mieste ir kažkas gražiai nusišypsojo. Tuo metu kyla emocija, bet jauti, kad visai dienai užsikreti ta šypsena ir tai jau yra malonu. Dienos pabaigoje galima sakyti, kad jautei džiaugsmą visą dieną dėl to žmogaus šypsenos.

– Tad jei jauti kažką ilgiau negu 6 sekundes, tai jau yra jausmas, o ne emocija?

– Taip. Ir jeigu mes tai sugebame įvardyti, tai reiškia, kad ta emocija pasiekė mūsų kognityvines smegenis ir mes galime pasakyti. Emocijos vyksta nuolat – taip pat, kaip kad plaka širdis. Mes visada gyvename su tomis emocijomis, kurios nuolat generuojamos – kartais stirpesnės, kartais jaučiame neutralumo būseną, bet tas emocijų centras visada yra gyvas.

Mūsų smegenyse yra tokie migdoliniai kūnai, kurių pagrindinė užduotis – saugoti mūsų gyvybę. Visada sugebėti pabėgti nuo meškos, jeigu ji mus pultų. Mes visada esame užtaisyti, paruošti. Ir jeigu mes nesugebame išlaukti tam tikrą laiką, nesugebame įvardyti, kas mums yra ir į situaciją reguojame emociškai, vadinasi į tai ir reguoja mūsų emocinis centras, mes nepajungiame kognityvinių smegenų. Ne veltui ir yra ta taisyklė – suskaičiuok iki 10 ir tik tada reaguok.

– Jūs minite, kad reikia įvardyti tą emociją. Bet juk kartais yra sunku įvardyti jausmą, kurį jauti.

– Viso to reikia mokytis, suprasti, ką jaučiu ir kokie kūno požymiai man rodo, kad aš jaučiu pyktį. Pavyzdžiui, jaučiu, kad kaupiasi energija mano rankose, stingsta mano raumenys, plaka stipriau širdis ir iš tokių kūno pojūčių galiu suprasti, kad man kyla pyktis.

– O jei tai yra, pavyzdžiui, teigiamas susijaudinimas? Arba jei žmogui kyla didelis nerimas ir kūnas gali į tai reaguoti išmušdamas karščiu ar raudonuojančiu veidu. Taip nutikti gali tiek nuo pykčio ar nerimo, tiek nuo kokio nors teigiamo susijaudinimo. Ar čia yra panašu?

– Taip, tai yra panašu ir mokslininkai dirba ties tuo. Nes pasakyti, kuriame smegenų centre yra tik malonios emocijos, o kur generuojamos tik nemalonios, yra pakankamai sunku ir taip giliai dar negalime pažiūrėti. Iš kūno požymių galime suprasti, kad stipriai plaka širdis tiek džiaugiantis, tiek pykstant. Signalas yra panašus, tačiau suprasti, kaip žmogus jaučiasi gali tik pats – ar tai yra pyktis, ar tai yra susižadinęs didelis malonumas.

– Minėjote, kad emocijos turi tam tikrą funkciją – parengties, išlikimo?

– Taip, tai yra viena iš svarbiausių ir pagringinių funkcijų – išlikimo. Mums reikia, kad emocinės smegenys praneštų tiems kognityviniams centrams, kad kyla pavojus tavo gyvybei ir tu turi išsigąsti, turi gebėti bijoti tam, kad save apsaugotum. Kita funkcija – komunikacinė. Mes matome, kad žmogus verkia ir tai yra aišku, kad žmogus liūdi. Šita funkcija labiausiai galioja bendraujant su vaikais. Tačiau suaugę žmonės kartais net ir liūdėdami sugeba šypsotis, nes mūsų kognityvinės smegenys yra labiau išsivysčiusios, mes sugebame valdyti tuos savo emocinius centrus. Apsimesti, kai to reikia. Kalbant apie vaikus – jie elgiasi labai natūraliai ir leidžia mums suprasti. Juk vaikai nepradeda kalbėti vos tik gimę. Na, tarkime, trijų metų vaikas jau gali įvardyti jausmą „aš pykstu“. Bet kai vaikas verkia būdamas pusės metų, iš kūno kalbos ir emocinės reakcijos galime pasakyti.

Vaiko ašaros
Foto: Shutterstock

Emocijos taip pat būna ir motyvuojančios, skatina mus siekti, nes išsiskiria hormonas dopaminas, kuris leidžia siekti aukštesnių tikslų.

– Bet dopaminas suteikia ir laimės, ar ne?

– Taip, ir jeigu mes patiriame tą laimę, kai įgyvendiname, tarkime, kažkokį savo svarbų projektą ir leidžiame sau pasidžiaugti – ir smegenims išskirti to dopamino – tai jos yra motyvuotos ir kitą kartą siekti tų tikslų.

Dar viena iš funkcijų – geresnė atmintis. Įvykius, kurių metu mes patyrėme stipresnes emocijas, atsimename daug stipriau, negu įvykius, kurie buvo neutralūs. Be to, moksliniai tyrimai įrodė, kad nemalonius įvykius dažniausiai atsimename geriau, negu malonius.

– Kaip įdomu! O kodėl?

– Tai yra susiję su išlikimu – tam, kad išliktume, turime gebėti reaguoti į grėsmes. Nes jei nepasidžiaugsi kažkuo, tai nieko blogo neatsitiks. Žinoma, gal ir nepasigamins smegenyse daugiau laimės hormono, bet nesugebėti pabėgti nuo to, kas kelia grėsmę yra daug pavojingiau, negu nepasigaminti to dopamino. Todėl džiaugtis mums reikia labiau mokytis, nei liūdėti.

– Ar yra evoliuciškai žvelgiant yra kokių nors emocijų, kurios mums yra nereikalingos ir kurios neatlieka jokios funkcijos?

– Tokių, kurios neatliktų funkcijos, nežinau. Yra šešios pagrindinės bazinės emocijos – baimė, pyktis, pasišlykštėjimas, liūdesys, džiaugsmas ir nuostaba. Dauguma iš jų atlieka savisaugos funkciją ir evoliuciškai jos yra labai reikalingos. Ir nesvarbu, kad mes paveldėjome smegenis, kurias labai panašias turėjo ir žmonės, gyvenę prieš tūkstantį metų visai kitose sąlygose ir kai reikėjo atlikti labai daug veiksmų, kad išgelbėtum savo gyvybę. Bet šiandien mes visą tai turime socialiniuose santykiuose, nes kitas žmogus labai stipriai gali veikti tavo emocinę būsena, todėl turi sugebėti brėžti ribas, pavyzdžiui, pykčio. Tai pat parodyti, kad tau nepatinka, kai tave žeidžia.

Smegenys
Foto: Shutterstock

Tyrimai rodo, kad smegenys patiria socialinį skausmą labai panašų, kaip ir fizinį. Smegenys jaučiasi labai panašiai ir tie centrai smegenyse yra sužadinami panašiai, kaip kad patyrus fizinį skausmą, kas yra akivaizdu. Tuo tarpu kalbant apie socialinį skausmą, tai net ir patys žmonės ne viską gali įvardyti, išreikšti. Visa tai taip pat susiję ir su emociniu raštingumu.

– Kokius tyrimus dažniausiai atliekate, kaip tuos tyrimus atliekate, kokie yra dažniausi jūsų uždaviniai?

Mano stritis, kuria aš domiuosi, yra psichofiziologija. Pavyzdžiui, matuoju kūno signalus, kai žmonės reaguoja į įvairius emocinius dirgiklius. Viena iš tyrimo sričių, tai palyginti kultūrinius skirtumus, kai Lietuvai reikėjo adaptuoti stimulus, kuriuos naudojame laboratorinėmis sąlygomis emocijai sukelti. Pavyzdžiui, kai žmogus ateina į laboratoriją, mes prijungiame jam laidus, matuojame širdies ritmą, odos laidumą.

Esu atlikusi ir elektroencefalogramą, kai matuojama, kaip keičiasi smegenų bangos ir kaip reaguoja lietuviai į tam tikrus stimulus, emocinius dirgiklius. Tyrimo metu rodome žmogui vaizdus iš gyvenimiškų situacijų, pagal sistemą, kurią yra sukūrę amerikiečiai ir ją naudoja visas pasaulis. Ir tada mes galima savo duomenis palyginti, pavyzdžiui, lietuvių ir amerikiečių.

Paaiškėjo, kad sistema tinka, tačiau lietuviai vertina žemesniais balais arba galbūt lietuviai tą emociją viduje išgyvena labai panašiai, jei žiūrime fiziologiškai, bet kalbant apie vertinimą, jie yra linkę jausti labiau neutraliai. Tačiau kitos kultūros – kas yra kultūriniai skirtumai – jei jie jaučia džiaugsmą, tai ir sako „9 balai“, t.y. aukščiausias balas emocijai įvertinti. O lietuvis, kuris gal ir jaučia devynetą, bet sakys „5“, išreikš prislopintą vertinimą. Tačiau pagal elektroencefalogramą duomenys yra panašūs, nes mes galime lyginti ir stebėti pasaulinius duomenis.

Domiuosi ir socialiniais neuromokslais – t. y. tėvų ir vaikų ryšiais, santykiais, emociniu intelektu.
Mano užduotis dabar yra pastiprinti šią sritį bendradarbiaujant su psichologais ir kaip mes galime padėti tėvams. Neuromokslininkai jau pateikia labai daug duomenų, o pasauliniai duomenys yra įspūdingi.

Galbūt mes neturime dar tokių sąlygų, kad galėtume pamatuoti sveikų žmonių smegenis ir pasižiūrėti, kaip skiriasi situacijos, tačiau pasauliniai tyrimai mums jau duoda daug atsakymų. Tad mano darbas dabar yra naudoti medžiagą ir ja dalintis, o mokslinę kalbą paversti į tėvų, švietimo atstovų ar darbuotojų kalbą, kurie nori gilinti emocines žinias. Nes mokslininų straipsnių yra daug, bet juos reikia suprasti ir jais pasidalinti.

– Kalbant apie tėvų ir vaikų santykius bei vaiko emocinį intelektą – kaip išauginti emociškai sveiką vaiką ir kas yra už tai atsakingas?

– Pagrindinis aspekas – stebėti patiems, kaip jie jaučiasi ir sugebėti priimti visus vaiko jausmus. Tyrimai rodo, kad apie 60 proc. tėvų smurtauja prieš savo vaikus, kai vaikai pyksta ir verkia. Tai reiškia, kad tai išprovokuoja tėvams tokias emocijas. Todėl labai svarbu stebėti ir savo emocijas, stiprinti savo, kaip suaugusio žmogaus emocinį intelektą, ir tada bus lengva būti su vaiko pykčiu – nes mums malonu būti prie malonių emocijų, tačiau sunku būti prie emocijų, kurios nėra malonios.

Tad svarbu išmokti būti prie visokių emocijų, nes tai didina vaikų savivertę, kai jie jaučiasi, kad mane priima visokį, ir kad aš galiu pykti. Nes vaikystė ir yra tas laikas, kai gali tai išreikšti. Nes kai nueisi į darbą, turėsi dirbti darbą, o ne emocijas demonstruoti.

Daugiau apie emocinį intelektą, žmogaus smegenų raidą žiūrėkite laidoje „Radikalus smalsumas“: