Jeigu gyvenimo trukmė vis ilgėja, ar gali būti taip, jog vieną dieną tapsime nemirtingi? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ką laikytume nemirtingu žmogumi.
„Nemanau, kad, kalbėdami apie nemirtingumą, žmonės galvoja apie tą tikrąjį nemirtingumą, nebent tiki kažkuo panašiu į sielą. Net jeigu kam nors pavyktų tiek ištobulinti savo smegenis ir kūną, kad jie galėtų gyvuoti tikrai labai ilgai, vis tiek nepavyks ištempti ilgiau nei Visatos pabaiga“, – konstatuoja filosofė ir viena iš Floridos „Atlantic“ universiteto Ateities proto centro įkūrėjų Susan Schneider.
Mokslininkai skaičiuoja, jog Visata kada nors neišvengiamai pasibaigs, o tai neabejotinai keičia potencialaus žmogaus nemirtingumo sampratą. Kai kurie mokslo žmonės atsargiai diskutuoja apie galimybę išgyventi Visatos mirtį, kaip kad „Scientific American“ yra sakęs mokslo žurnalistas Johnas Horganas, tačiau menkai tikėtina, kad kuris nors šiandien gyvenantis žmogus sulauks kažko panašaus į Visatos baigtį.
Žmonės sensta ir miršta. Norint gyventi amžinai, pirmiausia reiktų rasti būdą, kaip užkirsti kelią kūno senėjimui. Grupelė gyvūnų šią problemą jau išsprendė, ir viskas iš tikrųjų žymiai paprasčiau, nei kad galėtų atrodyti.
Hidra – nedideli, medūzas primenantys bestuburiai, iš kitų gyvybės formų išsiskiriantys unikaliu santykiu su senėjimu. Iš esmės hidros sudarytos iš kamieninių ląstelių, kurios be perstojo dalijasi ir gamina naujas ląsteles, o senųjų atsikrato. Nuolatinis naujų ląstelių srautas leidžia hidrai nuolat atsijauninti ir išlikti amžinai jaunai, yra rašęs „Live Science“.
„Panašu, kad hidros nesensta, tad galima teigti, jog tam tikra prasme yra nemirtingos. Mums toks variantas neįmanomas, nes žmogaus organizmas itin sudėtingas“, – sako „Ponoma“ koledžo Kalifornijoje biologijos profesorius Danielis Martinezas, įminęs hidros amžinos jaunystės paslaptį. Anot eksperto, hidros savo pavyzdžiu parodo, jog gyvūnams visai nebūtina senti, tačiau tai tikrai nereiškia, kad žmonės gali sekti jų pavyzdžiu – juk hidros itin mažos (10 milimetrų ilgio) ir net neturi organų.
Žmonės taip pat turi kamieninių ląstelių, galinčių pataisyti ar net iš naujo išauginti tam tikras kūno dalis, pavyzdžiui, kepenis, tačiau žmogaus organizmas sudarytas ne tik iš tokių ląstelių (skirtingai nuo hidros). Štai kodėl žmogui reikia ląstelių, kurios ne tik dalintųsi ir gamintų naujas ląsteles. Pavyzdžiui, mūsų kraujo raudonosios ląstelės po visą organizmą nešioja deguonį.
Mes gaminame ląsteles konkrečiai funkcijai, o taip prarandama dalijimosi galimybė“, – paaiškina D. Martinezas. Taigi, senstant ląstelėms, senstame ir mes.
Be to, mes negalime taip paprastai kaip hidra atsikratyti senų ląstelių, nes ir jos mums reikalingos. Pavyzdžiui, neuronai smegenyse perduoda informaciją. „Tikrai nenorėtumėte jų paleisti, nes tokiu atveju apie jokią atmintį negalėtų būti nė kalbos“, – tikina D. Martinezas.
Hidros gali įkvėpti tyrimus ir mokslines paieškas, leisiančius gyventi sveikiau, pavyzdžiui, galbūt pavyktų išsiaiškinti, kaip, bėgant metams, pagerinti ląstelių funkcijas. Nepaisant to, biologijos profesorius teigia esąs tikras, kad žmogui pasiekti biologinio nemirtingumo visgi nepavyks.
Nors pats D. Martinezas amžinai gyventi nenori, jis mano, jog žmonėms jau šiandien prieinama tam tikra nemirtingumo forma: „Visada sakau, kad, mano nuomone, mes jau esame nemirtingi. Poetai nemirtingi, nes ir po tiek daug metų per savo kūrybą yra su mumis. Manau, kad žmonės nemirtingi per savo paliktus darbus“.
Ilgiausiai šiame pasaulyje, kiek mums žinoma, išgyvenęs žmogus – Jeanne Calment iš Prancūzijos, kuri mirė 1997 metais būdama 122 metų. 2021 metais leidinyje „Nature Communications“ pasirodžiusioje publikacijoje teigiama, kad maksimali žmogaus gyvenimo trukmė – nuo 120 iki 150 metų, o vėliau ištinka tai, ką mokslininkai įvardija kaip gyvybinių jėgų praradimą – organizmas paprasčiausiai nebeturi jėgų priešintis ligoms ar atsigauti traumoms. Norėdami gyventi ilgiau šios ribos, žmonės turėtų rasti būdą, kaip užkirsti kelią ląstelių senėjimui ir užkardyti ligas.
Pasitelkę ateities technologinius sprendimus, pavyzdžiui, nanotechnolojas, žmonės gali sėkmingai jau dabar viršyti savo biologines galimybes. Pavyzdžiui, visai galimas dalykas, jog vieną dieną mūsų kraujotakos sistemoje dirbs mažesnės nei šimto nanometrų mašinos, padėsiančios užkirsti kelią senėjimui, taisydamos pažeistas ląsteles. Nanotechnologijos taip pat galės gydyti tam tikras ligas, įskaitant onkologinius susirgimus, pašalindamos iš organizmo vėžines ląsteles, teigia Melburno universiteto Australijoje mokslininkai.
Norint pasiekti nemirtingumą, nepakanka neleisti kūnui pasenti. Netikite? Paklauskite hidros. Nors ir nesensta, hidros miršta. Jas sudoroja plėšrūnai, pavyzdžiui, žuvys. Be to, pernelyg drastiškai pasikeitus jų gyvenamai aplinkai, pavyzdžiui, žiemą užšalus vandens telkiniui, jos išgaišta, sako D. Martinezas.
Žmonės turi mažai priešų, kurie kėsintųsi juos pražudyti, tačiau nėra apsaugoti nuo mirtinų nelaimių ir yra pažeidžiami ekstremalių stichinių įvykių, kurių dėl klimato kaitos vis daugėja. Norėdami išlikti ateičiai, privalėsime rasti patikimesnį įrankį egzistuoti nei dabartinis mūsų kūnas. Šiuo klausimu taip pat greičiausiai padės technologijos.
Tegyvuoja naujosios technologijos
Technologijoms sparčiai žengiant į priekį, futuristai kalba apie du lemtingus lūžio taškus. Pirmasis yra technologinis singuliariumas – pasiekus šį tašką, mums pavyks sukurti dirbtinį intelektą, kuris būtų pakankamai protingas tobulėti savarankiškai.
Jis darysis vis protingesnis ir protingesnis, kol vieną dieną pranoks mūsų pačių intelektą, yra rašęs „Live Science“. Antrasis pasiekimas – virtualusis nemirtingumas, kuomet galėsime skenuoti savo smegenis ir persikelti į ne biologinį mediumą, pavyzdžiui, kompiuterį.
Mokslininkams jau pavyko atlikti įdomų eksperimentą su mikroskopinės kirmėlės (Caenorhabditis elegans) neuroninėmis jungtimis. Tai dalis projekto „OpenWorm“ – programinėje įrangoje ekspertai, atkartodami neuronines jungtis, simuliavo gyvio smegenis, ir užprogramavo programinę įrangą valdyti „Lego“ robotą, rašė „Smithsonian Magazine“.
Kaip ir buvo tikėtasi, robotas ėmė elgtis kaip kirmėlė. Mokslininkams dar teks labai pasistengti, kol pavyks sudaryti 86 mlrd. žmogaus smegenų neuronų jungčių žemėlapį (apvaliosios kirmėlės turi vos 302 neuronus), tačiau dirbtinio intelekto pažanga tam gali labai pasitarnauti.
Vos tik žmogaus protas persikels į kompiuterį ir galės lengvai atsidurti internete, dėl fizinio kūno laikinumo galėsime nebesukti galvos. Žmogaus proto ir fizinio kūno atskyrimas – vienas iš svarbiausių žingsnių kelyje į nemirtingumą, tačiau, kaip akcentuoja S. Schneider, ne viskas taip paprasta, kaip kad gali pasirodyti. „Nemanau, kad mums pavyks pasiekti tikrąjį nemirtingumą, tai tebus skaitmeninės kopijos sukūrimas“, – konstatuoja ekspertė.
S. Schneider, parašiusi knygą „Artificial You: AI and the Future of Your Mind“, savo nuomonę iliustruoja minčių eksperimento, kurio metu smegenys išgyvena arba neišgyvena perkėlimo proceso, pavyzdžiu. Jeigu smegenims pavyksta išgyventi, tuomet skaitmeninė kopija negali būti jūs, nes jūs vis dar gyvas, be to, skaitmeninė kopija taip pat negali būti jūs, jeigu smegenys neišgyvena perkėlimo proceso, nes nebūtų jūs, jeigu išgyventų. Tai reiškia, kad kopija tegali būti jūsų skaitmeninė kopija.
Mokslininkė įsitikinusi, kad tinkamesnis kelias į ekstremalų ilgaamžiškumą, išsaugant asmenybę, būtų biologiniai patobulinimai, suderinti su žmogaus smegenų išlikimu. Kitas, kiek kontraversiškesnis, būdas galėtų būti susijęs su smegenų lustais.
„Labai daug kalbama apie tai, jog po truputį bus galima dalį smegenų pakeisti lustais. Taigi, galiausiai žmogus visgi gali tapti panašus į dirbtinį intelektą“, – sako S. Schneider. Kitaip tariant, žmonėms gresia lėtai virsti kiborgais ir pradėti mąstyti lustais, o ne neuronais. Tik, jeigu mūsų smegenys intymiai susijusios su tuo, kas mes esame, tuomet jas pakeitę įvykdysime savižudybę, konstatuoja mokslininkė.
Visgi, nepriklausomai nuo to, kiek ir kaip atnaujinami ar kur perkeliami duomenys, žmogaus organizmas visgi turi galiojimo laiką. Ar be savo kūno žmogus ir toliau būtų žmogus, klausimas lieka atviras.
S.Schneider sako, kad asmeniškai jai nėra taip svarbu, ar techniškai esi žmogus, ar jau nebe: „Svarbiausias klausimas, ar tu liktum ta pati asmenybė. Taigi, šiuo atveju reikia atsakyti į klausimą, ką reiškia būti sąmoninga būtybe? Ir kada pokyčiai smegenyse pakeičia tai, koks esi?“. Kitaip tariant, kada pokyčiai, kuriems galime atiduoti savo smegenis, pakeičia tai, kas esame?
Mokslininkė džiaugiasi, kokį didžiulį potencialą ateičiai turi mūsų smegenys ir kūno patobulinimai, o mintis, kad galime prailginti gyvenimo trukmę, su tam tikromis išlygomis, jai atrodo šauni:„Neabejotinai man tai tikrai patiktų. Norėčiau sulaukti ir pamatyti, kaip mokslas ir technologijos gydo ligas, paverčia mus protingesniais. Labai norėčiau pamatyti žmones, galinčius rinktis, ar atnaujinti savo smegenis lustais. Tik noriu, kad visi suprastų, kokia to kaina“.
