Istorikai 150 metų spėliojo, ką nežinomas cenzorius nuo pašalinių akių nuslėpė. Naudodami rentgenofluorescentinę spektroskopiją (RFS) ir jos rezultatus apdoroję matematiškai, tyrėjai dešifravo 8 iš 16 laiškų paslėptą informaciją ir iš rašalo nustatė cenzorių. Tyrimas publikuotas Science Advances žurnale.

Prancūzijos revoliucijos metu, nuo 1791-ųjų birželio iki 1792-ųjų rugpjūčio Prancūzijos karališkoji šeima gyveno nelaisvėje Tui leries dvare. Visgi Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei pavyko slapta susirašinėti su Švedijos grafu Axel von Fersen — artimu draugu ir meilužiu.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

Šiuose laiškuose daugiausiai rašoma apie politiką, tačiau kai kuriuos žodžius ir ištisas eilutes nežinomas cenzorius užbraukė. Manyta, kad tai atliko vienas iš Ferseno šeimos narių, prieš publikuodamas susirašinėjimą antroje XIX amžiaus pusėje, siekdamas išsaugoti šeimos reputaciją.

Siekdami išsiaiškinti paslėptus ar suirusius tekstus, mokslininkai įprastai naudoja metodus, pagrįstus šviesos ir medžiagos sąveika. Ištrinti palimpses tai ar nuo laiko sunykę teksto fragmentai išryškinami, panaudojus vizualizacijos metodų kombinaciją, o tekstus trapiuose papiruso ir pergamento ritiniuose mokslininkai skaito, pasitelkdami rentgeno tomografiją.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

Anne Michelin su kolegomis iš Sorbonos universiteto pabandė cenzūruotas Marijos Antuanetės laiškų eilutes perskaityti įvairiais fizikocheminiais metodais. Galiausiai išvysti paslėptą tekstą ir netgi nustatyti cenzorių jiems pavyko rentgenofluorescentine spektroskopija.

Norint perskaityti originalų tekstą, tyrėjams teko rasti laiško autoriaus ir cenzoriaus naudotų rašalo skirtumus. Abu sluoksniai (originalus tekstas ir cenzūros užbraukymai) labai tamsūs ir regimojo diapazono šviesą sugeria, todėl regimosios šviesos spektroskopija raštą nuo užbraukymų atskirti nebuvo įmanoma. Negana to, cenzorius originalą tekstą užbraukė tankiomis kilpomis ir dar prirašė raidžių, taip dar labiau apsunkindamas skaitymą.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

Rankraščių atvaizduose infraraudonojoje spektro dalyje dažnai gilesnio sluoksnio žodžiai išryškėja, tačiau Marijos Antuanetės ir cenzoriaus rašalas buvo skaidrus trumposioms IR bangoms ir jų sugeriamumas buvo labai panašus.

Šiai užduočiai labiausiai tiko rentgeno spindulių fluorescencinė analizė, kuria galima nustatyti tiriamo objekto plotelio cheminių elementų sudėtį. Parengiamoji elementų sudėties analizė parodė, kad ir autorius ir cenzorius naudojo metalingus rašalus. Riešut inis rašalas įprastai buvo gaminamas iš geležies sulfato, kuriame pasitaikydavo kitų medžiagų. Kartais pagal specifines cheminio elemento priemaišas galima atskirti iš skirtingų žaliavų pagamintus rašalus.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

RFS paremta rentgeno spinduliais veikiamų atomų savybe spinduliuoti konkrečiam elementui būdingus energijos kvantus. Šiuolaikiniais prietaisais sužadinantį rentgeno spindulį gali sufokusuoti į dešimčių mikronų dydžio sritis, tad galima ištirti cheminių elementų pasiskirstymą tiriamo objekto paviršiuje.

Visuose karalienės ir grafo laiškuose naudotuose rašaluose, įvairiomis proporcijomis aptikta siera, kalcis, manganas, geležis ir cinkas. Autoriai spėjo, kad cenzoriaus ir originalų rašalą galima atskirti pagal elementų sudėtį. O pagal taip, kaip jie išsidėstę ant popieriaus, panaudojus vaizdo apdorojimo metodus, atskleisti pradinį tekstą.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

Iš spektrometro duomenų sudarytas dvimatis vaizdas, kurio kiekviename taške buvo RFS spektras — tai yra, informacija apie elementai ir jų santykius. Vaizdo taškų dydis priklausė nuo prietaiso žingsnio, kurį mokslininkai parinko lygų rentgeno spindulio sudaromos dėmelės dydžiui – nuo 50 iki 180 mikronų. Taip mokslininkai gavo dviejų tipų informaciją: kaip kiekvienas elementas pasiskirstęs tiriamame paviršiuje, ir kokie elementai yra kiekviename taške, ir kokiu santykiu.

Užduotis neįprasta, todėl tyrėjai išbandė kelis duomenų apdorojimo metodus. Be to, cenzūruotos teksto atkarpos, pasirodė esančios tokios skirtingos, kad tyrėjams teko adaptuoti duomenų apdorojimo metodus kiekvienai eilutei, o kartais net ir kiekvienam žodžiui.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

Viename laiške autoriaus naudotame rašale buvo vario, o cenzoriaus rašale – ne. Pagal vario pasiskirstymą buvo įmanoma perskaityti užbrauktas eilutes. Kituose laiškuose atskirų elementų pasiskirstymo vaizdalapiai rašalų skirtumo neparodė. Tačiau paaiškėjo, kad kituose laiškuose rašalai skyrėsi vario (Cu)(Cu) ar cinko (Zn) santykiu su geležimi (Fe). Pagal šiuose duomenis tyrėjai ištrynė plotelius, kuriuose Cu/Fe ar Zn/Fe santykis viršijo ar buvo lygus būdingam cenzoriaus rašalo santykiui.

Tyrimo autoriai atliko milžinišką darbą. Vien jau duomenų rinkimas iš maždaug dešimties centimetrų ilgio ir centimetro aukščio teksto atkarpos trukdavo ilgiau nei keturias valandas.

Iš 15 cenzūruotų laiškų perskaityti pavyko aštuonis. Likusių patvirtintais metodais dešifruoti nepavyko, nes cenzoriaus ir autoriaus rašalai buvo pernelyg panašūs.

Grafologai tvirtina, kad daugelį Marijos Antuanetės laiškų Fersenas nukopijavo (svarbūs dokumentai tuo metu dažnai būdavo perrašomi). Tyrimo autoriai tyrė skirtingu laiku rašytų Axelio von Ferseno laiškų rašalo sudėtį. Jie išsiaiškino, kad rašalų sudėtis pasikeitė po 1791 metų gruodžio. Tarp tų metų rugpjūčio ir gruodžio rašalų sudėtis keitėsi tris kartus, o nuo gruodžio pirmosios nebekito. Gali būti, kad šis sudėties stabilumas susijęs su jo sekretoriaus atvykimu 1791 lapkritį-gruodį.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

Cenzoriaus rašalo sudėtis kartais skirdavosi kiekviename laiške, tačiau visada buvo identiškas vienam iš rašalų, kuriuos Axelis von Fersenas naudojo 1791 metais, tarp rugpjūčio ir gruodžio. Tyrimo autoriams tai nepanašu į paprastą sutapimą. Be to, cenzoriaus rašalo sudėtis buvo arba panaši į ankstesnių laiškų rašalą, arba identiška naudotam to paties laiško neredaguotose dalyse. Tikėtina, kad pats Axelis von Fersenas ir buvo cenzorius.

Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad viename laiške virš užbrauktos eilutės žodžiai užrašyti Fersen ranka. Pataisymų rašalo sudėtis identiška rašalo, kuriuo parašyti žodžiai virš užbrauktos eilutės. Jis parašė juos, kad išliktų sakino prasmė.

Jei dalį teksto iš tiesų slėpė jis, tai nuo 1791 metų gruodžio iki 1792-ųjų gegužės pradinio laiškų teksto ir cenzūros rašalai vienodi, ir jų atskirti rentgeno fluorescencija neįmanoma.

Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės laiškais susirašinėjo su meilužiu Švedijos grafu Axel von Fersen. A. Michelin, F. Pottierand, Ch. Andraud nuotr.

Tyrėjų atskleista informacija ypatingos istorinės reikšmės neturi. Tekstus galima interpretuoti įvairiai, todėl sužinoti tiesos apie Marijos Antuanetės ir Axelio von Ferseno tarpusavio jausmus nepavyko. Pati informacija veikiau padidina susirašinėjimo vientisumą ir nurodo asmeninio ir politinio gyvenimo persipynimą.

Fersenas laiškus nusprendė palikti tik paslėpęs kai kurias eilutes, kad apgintų karalienės (arba savo) garbę. Ar tai susiję su jausmais ar politikos strategija, neaišku, tačiau tai, kad jis juos išsaugojo, byloja, kad jam šie laiškai buvo svarbūs. Gal laiškų cenzūravimas padarė susirašinėjimą paslaptingu ir unikaliu, dėl ko jie išliko iki mūsų dienų.

Šiame tyrime svarbiau tai, kad mokslininkai pademonstravo panašių problemų sprendimo būdą. Pasinaudojant duomenimis apie medžiagos sudėtį kiekviename paviršiaus taške bus galima išspręsti dar daug istorijos mįslių.

Šaltinis: https://www.science.org/doi/10.1126/sciadv.abg4266