Naujoje ataskaitoje, rugsėjo 10 d. išspausdintoje žurnale „Science Bulletin“, tyrimo autoriai teigia, kad delnų ir pėdų įspaudai turėtų būti laikomi sienine tapyba, t. y. priešistoriniais meno kūriniais, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą.
Paprastai sienine tapyba vadinami ant urvų sienų išlikę piešiniai ir raižiniai, informuoja livescience.com. Tiesa, anot eksperto, ne visi archeologai sutinka, kad naujai rasti įspaudai atitinka sieninės tapybos apibrėžtį.
Ledynmečio vaikų palikimas
Studijos autorius Davidas Zhangas, Kinijoje veikiančio Guangdžou universiteto geografijos dėstytojas, penkis delnų ir pėdų įspaudus pirmą kartą pastebėjo per ekspediciją į Tibeto plynaukštėje, daugiau nei keturių tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio, esančią fosilijų radimvietę. Tyrimo autoriai apytikriai apskaičiavo radinių amžių nustatę, kiek juose yra urano – natūraliai aplinkoje aptinkamo radioaktyviojo elemento.
Atsižvelgę į urano skilimo spartą, mokslininkai nusprendė, kad įspaudai buvo padaryti maždaug prieš 226–169 tūkst. metų pleistoceno epochoje, kuri prasidėjo prieš 2,6 mln. metų ir baigėsi prieš 11 700 metų.
Įdėmiau patyrinėjusi įspaudų dydį, tyrėjų komanda padarė išvadą, kad juos paliko du vaikai: vienas buvo maždaug dabartinio septynmečio ūgio, kitas – dabartinio dvylikamečio. Visgi mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kokios senovinių žmonių protėvių rūšies atstovai padarė šiuos įspaudus, nurodė tyrimo bendraautoris Matthew Bennettas, Jungtinėje Karalystėje, Pule, įsikūrusio Bornmuto universiteto aplinkotyros ir geografijos mokslų dėstytojas.
„Vienas iš galimų variantų – vadinamieji Denisovo žmonės, – mano M. Bennettas, bet tame regione gyveno ir Homo erectus. – Yra nemažai pretendentų, tačiau vienareikšmiškai negalime įvardyti nė vieno.“
Delnų ir pėdų įspaudai yra ankstyviausi įrodymai, kad šioje Tibeto plynaukštės vietoje kadaise gyveno homininų. „Visgi taip pat daugėja įrodymų, jog panašiu laikotarpiu čia būta ir senovinių žmonių“, – pridūrė M. Bennettas.
Pavyzdžiui, neseniai mokslininkai Baišijos urve, esančiame šiaurės rytiniame Tibeto plynaukštės pakraštyje, rado Denisovo žmogaus žandikaulį, atskleidė tyrime nedalyvavusi Briuselio laisvojo universiteto postdoktorantė Emmanuelle Honore. Apatinio žandikaulio amžius siekia „mažiausiai“ 160 tūkst. metų, 2019-aisiais žurnale „Nature“ išspausdintame darbe rašė tyrėjai. Vadinasi, šis radinys gali būti iš to paties laikotarpio, kaip ir delnų bei pėdų įspaudai, „LiveScience“ skirtame el. laiške pažymėjo postdoktorantė.
Kita vertus, Baišijos urvas yra už daugelio kilometrų į šiaurę nuo delnų ir pėdų įspaudų radimvietės ir stūkso tik 3 200 metrų aukštyje virš jūros lygio, taigi, naujai rasti įspaudai yra seniausi įrodymai, kad centriniame, aukščiausiame Tibeto plynaukštės regione irgi gyveno žmonės. Tokios nuomonės laikosi tyrime nedalyvavęs Austrijos Insbruko universiteto geologijos mokslų asistentas Michaelas Meyeris.
Jis spėja, jog įspaudus greičiausiai padarė Denisovo žmonės, todėl „tyrimo rezultatai galėtų reikšti, kad šie hominidai buvo pirmieji Tibeto gyventojai ir kad jie genetiškai prisitaikė išgyventi dideliame aukštyje“, el. laiške samprotavo M. Meyeris.
Įspaudai buvo palikti travertine, šviesioje nuosėdinėje uolienoje, susidarančioje iš natūraliai tekančių šaltinių nuosėdų. Iš pradžių travertino sankaupos primena „minkštą molį“, tačiau išdžiūvęs travertinas pasidaro kietas kaip akmuo.
Ankstesnės ekspedicijos į tą patį regioną, surengtos XX a. devintajame dešimtmetyje, metu D. Zhangas aptiko panašių delnų ir pėdų įspaudų netoli šiuolaikinės karštųjų versmių maudyklos. Be to, netoliese esančiuose šlaituose galima rasti daug ankstyvųjų žmonių pėdsakų. Anksčiau aptikti delnų ir pėdų įspaudai yra skirtingo dydžio. Tikriausiai juos paliko vaikai ir suaugusieji. Vis dėlto naujieji įspaudai, regis, buvo padaryti tyčia, sakė M. Bennettas.
„Atrodo, kad įspaudai palikti tyčia, nes užsiimant įprastais kasdieniais darbais jų čia būti neturėtų, – aiškino jis. – Taip pat jie gana įdomiai išdėlioti, tarytum kažkas būtų norėjęs sukurti įmantresnę kompoziciją.“ M. Bennettas palygino įspaudus su pirštais padarytais piešiniais, braukiant jais per minkštus paviršius urvų sienose. Manoma, kad pirštais piešdavo tiek vaikai, tiek suaugusieji. M. Bennettas įsitikinęs, kad įspaudus reikėtų laikyti meno kūriniais.
„Turiu trejų metukų amžiaus dukrelę, ir kai ji ką nors pakeverzoja, jos šedevrą prilipdau prie šaldytuvo ir sakau, kad tai menas, – pasakojo tyrimo bendraautoris. – Žinoma, meno kritikas vargu ar būtų tokios pačios nuomonės, bet, kalbant plačiąja prasme, mano požiūris nėra klaidingas. Šiuo atveju turime panašią situaciją.“
Meno kūrinai?
Jeigu Tibeto plynaukštėje rastus įspaudus galima laikyti sienine tapyba, tada jie yra seniausias žinomas šios meno rūšies pavyzdys, savo ataskaitoje pabrėžė tyrimo autoriai. Kol kas seniausia sienine tapyba laikomi rankų ir delnų antspaudai, aptikti Indonezijai priklausančioje Sulavesio saloje ir El Castillo urve Ispanijoje. Abiejų radinių amžius siekia 40–45 tūkst. metų.
„Bet Tibete rasti įspaudai turi mažai ką bendro su įspaudais Sulavesyje ir Ispanijoje, na, nebent išskyrus tą faktą, kad visose trijose vietose yra delnų ir pėdų atspaudų, – atkreipė dėmesį E. Honore. – Palikti pėdsaką purve einant ir sąmoningai padaryti delno formos antspaudą ant urvo sienos naudojant pigmentus – tai visiškai skirtingi dalykai ir procesai tiek techniniu, tiek koncepciniu požiūriu.“
E. Honore manymu, sieninė tapyba apima ir piešinius bei raižinius ant uolienų, tačiau pirštais padarytų teplionių ir Tibeto plynaukštėje rastų įspaudų šiai meno rūšiai ji nepriskirtų. Panašios nuomonės laikosi ir keletas kitų archeologų. „Kalbant apie piešimą pirštais, kai kurie mokslininkai jį laiko menu, kiti – meno pirmtaku, dar kiti – eksperimentavimu ar žaidimu, – sakė postdoktorantė. – Ko gero, aš pritarčiau paskutiniajai tyrėjų kategorijai.“
„Mano nuomone, šių senovinių žmonių pėdsakų priskyrimas menui yra antraeilės svarbos dalykas“, – pareiškė M. Meyeris. Svarbiausia naujosios studijos reikšmė yra ta, kad žmonių protėviai gyveno Tibeto plynaukštėje gerokai anksčiau, nei iki šiol galvojome.
Taip pat kyla keletas ne mažiau svarbių klausimų: kurios homininų rūšies atstovai paliko šiuos įspaudus ir kaip jie atkeliavo į plynaukštę? M. Meyeris tikisi, kad ateityje bus atlikta daugiau tyrimų įspaudų amžiui patvirtinti ir išsiaiškinti, kodėl jie taip gerai išsilaikė.
Kad ir kaip šiuolaikiniai mokslininkai klasifikuos įspaudus, būtina paminėti, jog „tai, ką mes laikome menu, jo kūrėjams greičiausiai turėjo kitokią funkciją“, pastebėjo E. Honore. Todėl galbūt niekada nesužinosime, kodėl tie seniai seniai gyvenę vaikai įspaudė savo delnus ir pėdas kalno šlaite ar ką apie jų veiksmus manė vyresni gentainiai. Vis dėlto M. Bennettas suakmenėjusius vaikų žaidimo purve įrodymus yra linkęs laikyti menu.
