Europinio kiauniaryklio (lot. Mustelus mustelus) jauniklio gimimas itin stebėtinomis aplinkybėmis – tai įvykis, apie kurį suskubo pranešti Sardinijos saloje veikiančio Cala Gonone akvariumų centro darbuotojai. Jauniklio motina – didžiulio pelaginio rezervuaro gyventoja, akvariume praleidusi daugiau nei dešimt metų. Visą tą laiką vienintelė jos kompanionė buvo kita tai pačiai ryklių rūšiai priklausanti patelė. Štai kodėl rykliuko gimimas sukėlė klausimų dėl „tėvų tapatybės“, rašoma portale „IFLScience“.
Ar gali būti, kad gluminantis faktas – akivaizdžiausiai pateiktas nekaltojo prasidėjimo įrodymas? O gal nagus prikišo koks nors padūkėlis ryklys, slapta prasmukęs į rezervuarą vieną vėlų vakarą? Abidvi versijos – mažai tikėtinos, teigia akvariumus stebintys mokslininkai. Jie daro prielaidą, kad „nekaltasis prasidėjimas“ – ne kas nors kita, o neįprasto reprodukcijos mechanizmo, vadinamo partenogeneze, rezultatas.
Terminas „partenogenezė“ – tai dviejų graikiškų žodžių, reiškiančių „nekaltas gimimas“, dūrinys. Jis vartojamas konkrečiam nelytinio dauginimosi būdui, kai gemalas rutuliojasi iš sperma neapvaisintos kiaušialąstės, įvardyti. Skirtingų rūšių gyvūnams būdingi skirtingi šios reprodukcijos formos mechanizmai, bet stuburinių atveju kiaušinėlį paprastai apvaisina redukcinis kūnelis – nedidelė ląstelė, turinti tam tikrą kiekį genetinės medžiagos, likusios nuo tada, kai formavosi kiaušialąstė.
Taip išsivystęs palikuonis genetinį paveldą perima tik iš motinos. Vis dėlto toks jauniklis nėra genetiškai identiškas motinos klonas, kadangi įgyja maždaug pusę motinai būdingo genetinio identiteto. Toks stabilumo stokojantis genetinis pagrindas neretai lemia jauniklių apsigimimus arba ankstyvą mirtį. Nepaisant konkrečių trūkumų, partenogenezės galimybė gali būti išnaudota kaip vienintelė patelėms likusi strategija susilaukti palikuonių ir perduoti jiems dalį genų, jei nepavyksta rasti patino poravimosi arba neršimo sezonu.
Nors aprašyta reprodukcijos forma labiausiai būdinga augalams ir vabzdžiams, jos atvejų kartais pasitaiko ir tarp kitų rūšių gyvūnų – anakondų, Komodo varanų, rajų, ryklių ir netgi paukščių. Apie tokio tipo įvykius laukinėje gamtoje besiveisiančių gyvūnų bendruomenėse kol kas nežinoma.
Ryklio jaunikliui suteiktas vardas – Ispera. Sardinų kalba šis žodis reiškia viltį. Akvariumų centro personalas mano, kad tai gali būti pirmas partenogenezės atvejis, ištikęs būtent europinio kiauniaryklio rūšies patelę. Tikimybės pagrįstumą turėtų patvirtinti arba paneigti jauniklio DNR analizė, atskleisianti, ar jį tikrai galima vadinti pusiniu motinos klonu.
„Toks mokslinis atradimas turėtų sulaukti nemenko dėmesio ir duoti impulsą tyrinėjimams, kurių tikslas – išsiaiškinti, ar partenogenezę galima vadinti procesu, būdingu net ir laukinėje gamtoje gyvenantiems gyvūnams“, – rašoma Cala Gonone akvariumų centro „Facebook“ paskyroje.
