Po kurio laiko sėklos nukrinta, o paukštis galbūt jau būna suspėjęs įveikti nemažą atstumą ir nuskristi, pavyzdžiui, į kitą salą. Visgi Pisonia grandis evoliucijos istorijoje įvyko kažkokia baisi klaida, ir užuot naudoję paukščius kaip dauginimosi vektorius, šie medžiai juos žudo – prie plunksnų prilimpa tiek daug sėklų, kad paukščiai paprasčiausiai nebepaskrenda, nukrinta ant žemės ir nudvesia iš bado arba tampa plėšrūnų grobiu, rašoma amusingplanet.com
Pisonia grandis, vietinių vadinami paukščių gaudyklėmis, auga tropiniuose regionuose, daugiausia Karibų jūros bei Indijos ir Ramiojo vandenyno salose. Jų sėklos yra ilgos, padengtos tirštais lipniais sakais ir mažyčiais kabliukais, todėl prilimpa praktiškai prie bet kokio paviršiaus. Sėklos brandinamos didelėmis kekėmis, kiekvienoje iš jų gali būti nuo tuzino iki daugiau nei 200 sėklų.
Pisonia grandis žydi du kartus per metus. Evoliucija pasirūpino, kad žydėjimas sutaptų su laikotarpiu, kai salose būna daugiausia paukščių. Jūriniai paukščiai mielai suka lizdus ant Pisonia grandis šakų, tačiau išsiritus ir apsiplunksnavus jaunikliams rezultatas dažnai būna tragiškas. Jauni paukšteliai aplimpa sėklomis, nebepaskrenda, nukrinta ant žemės ir nudvesia iš bado arba tampa grobiu. Kartais paukščiai žūsta ir medžiuose, o jų mumifikavęsi palaikai tabaluoja ant šakų kaip „makabriški kalėdiniai papuošimai“.
Ši šiurpi Pisonia grandis savybė daro siaubingą poveikį vietos paukščių populiacijoms. Atlikus tyrimą Seišeliams priklausančioje Pusbrolio saloje paaiškėjo, kad šių medžių sėklos pražudė ketvirtadalį baltųjų fėjų ir beveik dešimtadalį tropinių audronašų populiacijos.
Mokslininkai pasidomėjo, ar evoliuciniu požiūriu Pisonia grandis yra kokia nors nauda žudyti paukščius. Vienoje hipotezėje netgi teigiama, kad netoli medžio nudvėsę paukščiai suteikia papildomų maistingųjų medžiagų. Bet Alanas Burgeris, Viktorijos universiteto ekologas, patyrinėjo netoli paukščių liekanų augančias Pisonia grandis atžalas ir neaptiko jokių įrodymų, kad jos auga geriau. Be to, šie medžiai gauna daugiau maistingųjų medžiagų iš paukščių išmatų ir nukritusių kiaušinių, taigi, gyvi paukščiai yra naudingesni nei nudvėsę.
Paskui A. Burgeris keletą Pisonia grandis sėklų pamerkė į vandenį, norėdamas patikrinti dar vieną hipotezę – kritusių paukščių palaikai neva išplaunami į krantą kitose salose ir tokiu keistu būdu platina sėklas. Ekologui pamerkus sėklas į jūros vandenį, jos žuvo vos po penkių dienų, vadinasi, ši teorija taip pat yra klaidinga.
„Atliktų eksperimentų rezultatai gana įtikinamai rodo, jog medžiai Pisonia grandis negauna jokios naudos mirtinai nukamuodami paukščius savo sėklomis“, – reziumavo A. Burgeris savo darbe, kuris buvo išspausdintas žurnale „Journal of Tropical Ecology“ 2005 metais.
„Potencialių sėklų platinimo vektorių aplipimas sėklomis ir žūtis gali būti laikomi nepageidaujamu natūraliosios atrankos mechanizmo šalutiniu poveikiu – sėklos taip smarkiai prilimpa prie paukščių plunksnų, kad jų nepavyksta pašalinti net jas valantis“, – rašė jis.
Kitaip tariant, sėklos tiesiog privalo būti lipnios, kad nenukristų nuo plunksnų. Kadangi sakai pamažu netenka savo savybių, ypač panardinus į jūros vandenį, sėklos turi būti ne šiaip lipnios, bet labai lipnios. Deja, bet dėl to kasmet žūsta tūkstančiai jūrinių paukščių.
Pusbrolio salos aplinkosaugininkai nusprendė Pisonia grandis pakeisti kitais šiam regionui būdingais medžiais, kad padėtų atsigauti jūrinių paukščių populiacijoms. Taip pat jie aktyviai ieško sėklomis aplipusių paukščių, kruopščiai juos nuvalo ir patupdo ant kitų medžių šakų.
Įdomiausia tai, kad daugeliui paukščių, regis, patinka Pisonia grandis. „Retai kada išvysi šį medį be jame tupinčių paukščių ar susuktų lizdų“, – teigė Jungtinių Amerikos Valstijų žuvų ir laukinės gyvūnijos tarnybos biologė Beth Flint.
Galbūt nuskambės keistai, bet su kolegomis ji stengiasi paskatinti Pisonia grandis miškelių susidarymą, nes jie yra pagrindinės raudonkojų padūkėlių, fregatų ir juodųjų nodžių perimvietės.
