Pro ledą veržiasi geizeriai – būtent iš jų ir žinome apie intriguojančią vandenyno cheminę sudėtį. Dalis geizerių medžiagos nusėda Europos paviršiuje, tad jį turėtų dengti vandenyno ledas ir galimi biopėdsakai – gyvybinių procesų sukurtos molekulės.
Bet Europa skrieja Jupiterio magnetosferoje, tad ją nuolatos talžo energingų dalelių srautai. Šios dalelės lengvai suardo daugumą molekulių, taigi pačiame paviršiuje jų nerasime.
Planuojant misijas į Europą, dažnai vertinama, kad biopėdsakų reikėtų ieškoti keleto centimetrų gylyje – ten energingos magnetosferoje įgreitintos dalelės neturėtų prasiskverbti. Visgi naujo tyrimo išvados teigia ką kitą – biopėdsakų neverta tikėtis net viršutiniuose 30 centimetrų Europos paviršinės medžiagos.
Tokį skaičių mokslininkai gavo, apskaičiavę, kaip dažnai į Europą pataiko įvairios kosminės dulkės. Mikrometeoritų smūgiai reguliariai sujaukia viršutinius Europos sluoksnius – šis procesas vadinamas „smūgine sodininkyste“ (angl. impact gardening). Per dešimtis milijonų metų sujaukiamas maždaug 30 centimetrų storio sluoksnis, taigi biopėdsakai greičiausiai sunaikinami iki tokio gylio.
Iš kitos pusės, jaunų kraterių dugnas, nors ir pažeistas radiacijos, greičiausiai turi mažesnį sujauktos medžiagos sluoksnį, taigi tokios vietos gali būti tinkamiausios biopėdsakų paieškoms.
Apie smūginę sodininkystę Europoje ir kituose kietą paviršių turinčiuose dangaus kūnuose kalbama jau senokai, bet šis darbas – pirmasis, kuriame detaliai įvertintas realistiškos mikrometeoroidų populiacijos poveikis šiam palydovui.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.