Naujoje leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Ateitis greitesnė, nei manote“ remiantis įvairiais moksliniais straipsniais ir tyrimais prognozuojama, kaip gyvensime netolimoje ateityje, po dešimtmečio ir su kokiais gamtos saugojimo iššūkiais susidursime.
Ištrauka iš knygos „Ateitis greitesnė, nei manote“
Klimato kaitos, miškų kirtimo, taršos, pernelyg intensyvios žvejybos ir kitų panašių veiksnių samplaika sukėlė milžinišką biologinės įvairovės krizę. JT duomenimis, blogą dieną išnyksta du šimtai rūšių. Pavojus kyla keturiasdešimčiai procentų visų vabzdžių rūšių. Išnykimas gresia artimiausiems mūsų giminaičiams – šimpanzėms ir kitiems primatams. Jeigu tendencijos nesikeis, iki šimtmečio pabaigos išnyks 50 procentų visų stambiųjų žinduolių. Vandenyne padėtis gali būti dar blogesnė – grėsmė jau kyla trims ketvirtadaliams visų koralinių rifų.
Šie rifai − tai 25 procentų pasaulio biologinės įvairovės namai, jie padeda pragyventi 500 mln. žmonių ir išskiria 70 proc. atmosferos deguonies. Ir jei niekas nepasikeis, iki 2050 m. 90 proc. šių rifų išnyks. Vaizdas ne ką geresnis ir likusiose vandenyno dalyse. Iki 2100 metų išnyks 50 proc. visos jūrų gyvybės.
Biologinė įvairovė yra mūsų ekosistemų sveikatos ir tinkamų ekosisteminių paslaugų − t. y. to, ką planeta daro dėl mūsų ir ko negalime padaryti mes patys − pamatas. Tai ir deguonies išskyrimas, ir maistas, ir mediena, ir apdulkinimas, ir apsauga nuo potvynių, ir klimato stabilizavimas – iš viso trisdešimt šešios ekosisteminės paslaugos. Dėl biologinės įvairovės nykimo 60 proc. šių paslaugų grėsmingai pablogėjo ir tapo netvarios ilguoju laikotarpiu. Tad kaip galėtume apsaugoti biologinę įvairovę ir išsaugoti ekosistemines paslaugas? Paprasto sprendimo nėra, tačiau norėtume pristatyti penkis veiksmus, kurie gali padėti pakeisti padėtį.
Miškų atsodinimas naudojant bepiločius orlaivius. Sausumoje miškai yra biologinės įvairovės „karštieji taškai“, taigi jų kirtimas – vienas svarbiausių įvairovės nykimo veiksnių. O miškų naikinimo mastas labai didelis. Žemė kasmet praranda 18,7 mln. akrų miško – maždaug Panamos dydžio plotą. Be to, medžiai įsisavina daugiausia anglies dioksido, taigi miškų kirtimas lemia 15 proc. viso metinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Kaip kovoti su pramoninio masto miškų kirtimu?
Pramoniniu mastu atsodinant miškus. Pristatome „BioCarbon Engineering“ – Britanijos bendrovę, kurią įkūrė buvę NASA darbuotojai ir kuri sukūrė dirbtinio intelekto valdomus bepiločius orlaivius. Šie orlaiviai pirmiausia sudaro vietovės žemėlapį ir nustato pagrindines sodinimo vietas, o tada apšaudo jas specialiai apdorotomis sėklomis, įdėtomis į biologiškai skaidžius šovinius.
Pačios sėklos įterptos į specialiai sukurtą želatininę augimo terpę, kuri veikia kaip amortizatorius, sušvelnindama smūgį, o vėliau – kaip maistinių medžiagų šaltinis, paspartinantis augimą. Vienas pilotas vienu metu gali valdyti šešis bepiločius orlaivius ir per dieną pasodinti net šimtą tūkstančių medžių (stulbinamas skaičius). Visame pasaulyje veikianti tokių bepiločių orlaivių armija, kurią „BioCarbon“ ketina sukurti, per metus galėtų atsodinti milijardą medžių.
Koralinių rifų atauginimas. Koraliniai rifai – tai vandenyno miškai, todėl norėdami išsaugoti vandenyno sveikatą turime juos atkurti. Šuo metu kuriama apie pusšimtį koralų atauginimo technologijų, o vieną iš įdomiausių sprendimų siūlo jūrų biologas iš „Mote“ tropinių tyrimų laboratorijos dr. Davidas Vaughanas. Taikydamas audinių inžinerijos metodus, Vaughanas sugalvojo, kaip per dvejus metus atauginti šimto metų koralą. Nors įprasti koralai neršia tik sulaukę brandos – o tai gali užtrukti nuo dvidešimt penkerių iki šimto metų – modifikuoti Vaughano koralai dauginasi vos sulaukę dvejų metų, taigi pirmą kartą turime galimybę dideliu mastu atkurti rifus.
Akvakultūros atkūrimas. Žvejyba − vienas iš svarbiausių laukinės vandenynų gyvūnijos nykimo veiksnių. Šiuo metu trečdalis visos pasaulinės žuvininkystės yra pernelyg intensyvi. Nors geresnis žuvininkystės valdymas labai svarbus, kam valdyti, jeigu galima auginti. Tie patys audinių inžinerijos metodai, kurie leidžia iš kamieninių ląstelių išauginti kepsnį, gali padėti išauginti ir didžiąsias korifenas, paprastuosius tunus ir pan. Tiesą sakant, šiuo metu būtent to siekia net šešios įmonės, kurios nori į mūsų meniu įtraukti daugybę naujų patiekalų, nuo „dirbtinės“ lašišos iki laboratorijoje išaugintų krevečių.
Žemės ūkio pertvarka. Augalams ir gyvūnams reikia vietos, kur jie galėtų augti ir klajoti – didžiulių, žmogaus nepaliestų sausumos ir vandens plotų. Šiuo metu net 15 proc. Žemės yra saugomos gamtos teritorijos. Harvardo universiteto mokslininkas E. O. Wilsonas ir kiti specialistai mano, jog siekiant užkirsti kelią tam, kas dabar vadinama „šeštuoju didžiuoju išnykimu“, reikės pusės planetos. Bet čia kyla esminis klausimas: kur rasti tiek žemės?
Atsakymas paprastas – derinant miškų atželdinimą su žemės ūkio pertvarka. Žemės ūkiui naudojama maždaug 37 proc. visos planetos sausumos ir apie 75 proc. gėlo vandens išteklių: 11 proc. – augalininkystei, o likę – gyvulininkystei ir pienininkystei. Vis dėlto šie skaičiai mažėja.
Mažėja ne tik dėl to, kad daugybė ūkininkų palieka savo žemę – prisideda ir tokios naujovės: dirbtinai išauginta mėsa, vertikalusis ūkininkavimas, genetiškai modifikuoti augalai, leidžiantys iš daug mažesnių plotų gauti didesnį derlių. Tad idėja paprasta – grąžinkime šią nebereikalingą žemę gamtai.
Žiedinė ekonomika. Tarša – dar viena iš penkių didžiausių šiandienos grėsmių. Medicinos žurnalo „Lancet“ 2017 m. atlikto tyrimo duomenimis, tarša per metus nužudo 9 milijonus žmonių, jos sąnaudos siekia 5 trln. JAV dol. Poveikis gamtai gali būti dar blogesnis.
Akivaizdu, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas į aplinką kelia didžiausią pavojų, tačiau mūsų planetą dusina ir upes teršiančios cheminės medžiagos, plastikas vandenynuose, ir kietosios dalelės ore. Tad ką būtų galima padaryti? Perėjimas nuo naftos prie atsinaujinančiųjų šaltinių energijos tikriausiai padės, bet to nepakaks.
Galbūt veiksmingiausias sprendimas būtų gamyba be atliekų, kai įmonės visiškai pašalina atliekas iš gamybos proceso, užuot vežusios jas į sąvartynus. Šiuo keliu einančių bendrovių sąrašas vis auga – tai „Toyota“, „Google“, „Microsoft“, „Procter & Gamble“ ir kt. Be to, jis ne tik naudingas aplinkai, bet ir pelningas. „General Motors“ neseniai pranešė, kad naudodama 152 gamybai be atliekų pritaikytus įrenginius per pastaruosius kelerius metus sutaupė milijardą dolerių.
