Kaip portalui Delfi teigė Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas prof. Andrej Spiridonov, aptikta fosilija yra favositidae (favozitų) šeimos tabuliatinis koralas. „Tokie koralai Baltikos, o vėliau Laurusijos kontinente augo vėlyvojo ordoviko ir silūro periodų metu, prieš 460-416 mln. metų. Šie koralai statė barjerinius rifus Baltijos sedimentaciniame baseine, kurie driekėsi nuo vidurio Lietuvos per vidurį Latvijos, per dabartinės Baltijos jūros vidurį iki pietų Švedijos“, – teigė prof. A. Spiridonov.
Anot jo, favositidae šeimos fosilinius koralus galima surasti tarp moreninių riedulių ne tik pajūryje, bet ir faktiškai didžiojoje dalyje Lietuvos, kur yra žvyro atodangų arba karjerų.
„Šio būrio koralai buvo paplitę visoje mūsų planetoje, tačiau visiškai išnyko didžiojo permo-triaso masinio išmirimo metu prieš 252 mln. metų“, – pridūrė mokslininkas.
Kas vyko Baltijos jūros regione, kai dar gyveno šis suakmenėjęs koralas?
Kaip teigė A. Spiridonov, prieš maždaug 420 mln. metų (silūro periode) egzistavęs Laurusijos kontinentas, kurio sudėtyje – ir dabartinė Lietuvos teritorija, buvo Pietų pusrutulyje, apytiksliai dabartinės Nigerijos vietoje.
„Baltijos regionas buvo didžiulė jūra, kuri buvo panaši į dabartinę Persijos įlanką. Čia buvo neįtikėtinai karšta, pakraščiuose plytėjo sūraus vandens lagūnos ir druskingi paplūdimiai. Pietuose iš dabartinės Lenkijos kalnų tekėjo sraunios upės, kurios įtekėdavo į šią jūrą. Tuo metu Baltijos regionas buvo padengas gyvybės pilna jūra. Atviruose vandenyse klestėjo į medūzas panašūs kolonijiniai gyvūnai graptolitai.
Seklesnėse jūrose ir lagūnose primityviasias žuvis medžiojo jūriniai skorpionai. Lagūnas nuo atviros jūros skyrė rifai, kurie buvo statomi tabuliatinių ir rugozinių koralų, o taip pat kalcifikuojančių dumblių, cianobakterijų ir į kilimus panašių pinčių – stromatoporoidų. Manoma, kad šioje aplinkoje atsirado mūsų, kaip keturkojų gyvūnų, tolimieji protėviai – riešapelekės žuvys.
O šalia favositidae koralų rifų augo pečiakojai, jūrinės lelijos, įvairūs pelmatozojai, įskaitant šiuo metu išnykusias jūrines pūsles, taip pat įvairios žanduotųjų ir bežandžių žuvų rūšys“, – vaizdingai pasakojo geomokslininkas prof. A. Spiridonov.
Kaip fosilija atsirado Lietuvos pajūryje?
Kaip portalui Delfi teigė Gamtos tyrimų centro Kvartero tyrimų laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. dr. Albertas Bitinas, tokios fosilijos paplitusios Baltijos jūros dugne, ypač tarp Estijos Saaremos salos ir Švedijos Gotlando salos.
„Tikėtina, kad ši fosilija atkeliavo iš šiek tiek šiauresnės Baltijos jūros dalies. Kai slinko ledynai, jie atplėšdavo uolienas, jas ardydavo ir ši fosilija, tarsi riedulys, atkeliavo į Lietuvos teritoriją. O čia būta gražaus koralinio rifo, kuris dabar suakmenėjęs. Tokių fosilijų galima rasti net ir žvyro karjeruose, ar net dirbamuose laukuose, kuriuose aptinkami rieduliai. Tai pat ir nuosėdinių uolienų vietose, buvusių senovinių lagūnų, baseinų teritorijose, kur susiformavo suakmenėjimai“, – teigė prof. dr. A. Bitinas.
Manoma, kad šią fosiliją atnešė Baltoskandijos ledynai, kurie paskutinius 2,5 mln. metų gramdė šiaurinę Europos dalį ir tokiu būdu atnešė šiauriau atsidengiančias uolienas su jose esančiomis fosilijomis į Pietus. „Tokiu būdu ši fosilija, nukeliavusi kelis šimtus kilometrų tiprstant ledynams, nugulo pajūrio morenose arba žvirgžde“, – apie fosilijos kilmę pridūrė prof. A. Spiridonov.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto prof. dr. Linas Daugnora portalui Delfi taip pat patvirtino, kad ši fosilija, tai senovinis koralas, priklausantis favositidae būriui, tabulatoidėjų (Tabulatoidea) antbūriui, tabulatomorfinių koralų (Tabulatomorpha) poklasiui, koralinių polipų (Anthozoa) klasei.
„Šių koralų fosilijos būdingos visiems žemynams. Favozitai lengvai atpažįstami pagal savitą formą. Gentis yra kolonijinė, o atskiros struktūros, kuriose laikosi visi koraliniai gyvūnai, yra glaudžiai supakuoti kaip ilgi, siauri vamzdeliai. Skerspjūvyje struktūra turi savitą korio išvaizdą“, – teigė prof. dr. L. Daugnora.
