„Kapų atkasimo ir juose esančių daiktų iškėlimo netrukus po palaidojimo atvejų, paprastai įvardijamų kaip plėšimai, nustatyta nuo Transilvanijos iki pietinės Anglijos plytinčiame regione esančiuose kapinynuose“, – nurodė neseniai mokslinime žurnale „Antiquity“ pasirodžiusios publikacijos autoriai.
Vykdydami tyrimą, mokslininkai išanalizavo penkiuose Europos regionuose esančias anksčiau iškasinėtas kapines. Pavyko nustatyti, kad maždaug tarp VI ir VIII amžiaus žmonės ganėtinai dažnai iškasdavo kapus ir paimdavo iš jų daiktus, bet neatrodo, kad toks elgesys būtų kapų plėšimo atvejai, rašoma portale „Live Science“.
„Iš kapų paimami daiktai buvo kruopščiai atrenkami. Ypač dažnai būdavo paimamos moterų segės ir vyrų kardai, tačiau daugybė kitų vertingų objektų – net pagamintų iš tauriojo metalo, kaip antai aukso ar sidabro kaklo pakabukai, būdavo paliekami“, – nurodė tyrimą iniciavusi mokslininkė iš Stokholmo universiteto Alison Klevnas.
Pavyko išsiaiškinti ir tai, kad daugelis iš kapų pašalintų daiktų, ypač kardai, buvo gana prastos būklės, todėl nebūtų turėję nei jokios praktinės, nei ekonominės vertės.
„Kaip rodo analizės rezultatai, kapavietės dažniausiai būdavo iškasamos, kai po palaidojimo užauga nauja karta, o kartais ir anksčiau, – rašoma publikacijoje. – Dažniausiai taip būdavo pasielgiama po minkštųjų kūno audinių suirimo, bet iki medinio konteinerio (karsto) sutrūnijimo, t. y. iki tol, kol jis dar nebūna įlūžęs ir pribyrėjęs žemių“.
Kadangi įprastomis sąlygomis kūnui supūti prireikia tik kelių metų, kapai būdavo atveriami praėjus nedaug laiko po palaidojimo.
Kodėl iš kapų būdavo šalinami daiktai, neaišku, tačiau archeologai spėja, kad skirtingose vietose motyvai taip pat galėjo skirtis.
„Kapų atvėrimo tradicija įsigalėjo plačiame geografiniame regione, tačiau jos pagrindu, matyt, galėjo tapti tiek lokaliai gyvavę įsitikinimai, tiek ir visuotinai nusistovėjusi mirties samprata bei su ja susiję ritualai“, – teigia mokslininkai.
Tai, kad dažniausiai iškeliamais objektais tapo kardai ir segės, sufleruoja apie kažkokius simbolinius motyvus.
„Kardai ir segės – labiausiai simboliniai į kapus sudedami objektai, – nurodė A. Klevnas, atsakydama į „Live Science“ elektroninį laišką. – Šie daiktai būdavo įteikiami kaip dovanos ir perduodami kaip šeimos relikvijos. Tai yra objektai, naudoti saitams tarp žmonių, įskaitant ir skirtingų kartų atstovus, kurti. Jie būna susiję su kokiomis nors istorijomis ir prisiminimais. Tikėtina, kad dėl šių priežasčių ir buvo iškeliami.“
Kapų iškasinėjimo praktika ilgai netruko. „Kapų iškasinėjimo tradicija išplito po Vakarų Europą VI a. pabaigoje, o populiarumo piką pasiekė VII a., – nurodė tyrimo bendraautorė Astrid Noterman, užsiimanti podaktarinėmis studijomis Stokholmo universitete. – Daugelyje vietovių ši tradicija išnyko VII a. pabaigoje.“
Kitų mokslininkų nuomonė
Portalas „Live Science“ susisiekė su keletu kitų mokslininkų, neprisidėjusių prie atlikto tyrimo, ir pasiteiravo, kaip jie vertina A. Klevnas vadovaujamos komandos padarytas išvadas.
„Manau, kad pasakyti, kodėl iš kapų būdavo išimami daiktai, yra labai sunku“, – nurodė Prancūzijos Nacionaliniame prevencinių archeologinių tyrimų institute dirbantis archeologas Yvesas Gleize.
Y. Gleize dėmesį atkreipė tik į tai, kad išsiaiškinti, kada daiktai buvo pašalinti iš kapų, mokslininkės mėgino pagal kūnų suirimo etapą. Jo įsitikinimu, tiksliai tai padaryti labai sunku, kadangi kūnų ir karstų irimo tempai – nevienodi – nulemti konkrečioms vietovėms būdingų sąlygų.
„Išsilaikymo tuščioje kapo erdvėje trukmę lemia daugybė veiksnių“, – nurodė Y. Gleize ir pridūrė, kad esant palankioms sąlygoms, žmogaus kūnas gali išsilaikyti ir kelis šimtmečius.
Heinrichas Harke, archeologijos profesorius, dėstantis Vokietijos Tiubingeno Eberhardo Karlso universitete, paminėjo, kad nors kai kurias pateiktas išvadas teko skaityti ir anksčiau įvairiuose žurnaluose arba knygose, pastarojoje publikacijoje visos jos pirmą kartą apibendrintos.
„Šis straipsnis yra vertingas todėl, kad tai yra nuoseklus bandymas sutelkti Vakarų ir Vidurio Europoje aptiktus įrodymus, bylojančius apie kapų iškasinėjimą, ir pristatyti tokį reiškinį kaip platų Europos regioną palietusią VI ir VII a. gyvavusią tradiciją. Dėmesio vertos ir galimos interpretacijos“, – mano H. Harke.
„Šie pastebėjimai, manau, labai įdomūs, – nurodė Emma Brownlee, mokslo darbuotoja iš Kembridžo universiteto Archeologijos fakulteto. – Vienas iš labiausiai mane nustebinusių dalykų yra faktas, kad labai panašios kapų iškasinėjimo tradicijos gyvavo tokiose tolimose vietovėse kaip Kentas Anglijoje ir Transilvanija.
Tai gali rodyti, kad egzistavo vienodas supratimas apie tai, kaip sąveikauti su mirusiaisiais, išplitęs nepaisant įvairių kultūrinių užkardų. Dar tiktai pradedame suprasti, kaip glaudžiai viskas siejosi ankstyvaisiais viduramžiais, todėl tokio tipo tyrimai – labai vertingi.“
