Pamenate, kaip atrodė gyvenimas prieš septyniolika metų, kai paskutinį kartą buvo pasirodžiusius šios periodinės cikados – iki keturių centimetrų ilgio vabzdžiai ryškiai raudonomis akimis ir plėviškais, skaidriais sparnais? O gi ant bangos buvo „Motorolos“ atlenkiamas telefonas, feisbukas buvo vos pradėjęs savo erą, o JAV prezidentu buvo George‘as W. Bushas.

„Iš kur tiek daug tų cikadų? Cikadų išgyvenimo mechanizmas – vienas keisčiausių visoje gamtoje mūsų planetoje Žemėje. Jis vadinasi plėšrūnų permaitinimu. Vienu metu daugybėje vietų pasirodys masė cikadų. Jomis galės pasisotinti, netgi persisotinti visi jais mintantys plėšrūnai ir dar liks. Liks cikadų tiek, jog galės toliau daugintis ir klestėti... Čia tai bent, ką?“, – sakė Merilando universiteto entomologijos profesorius, mokslų daktaras Michaelas Rauppas.

Giedančiosios cikados
Foto: Scanpix

Cikadomis noriai minta paukščiai, graužikai ir netgi ragauja kulinarinių nuotykių ištroškę žmonės. Suaugusios cikados žemės paviršiuje išgyvena maždaug tris savaites – pakankamai ilgai, kad prieš mirtį spėtų pasidauginti.

M. Rauppas sako, kad tikro cikadų antplūdžio sulaukia vietos, kur auga pakankamai daug brandžių medžių ir kur cikadų būta anksčiau. Šiems vabzdžiams labiausiai patinka saulėti miškų pakraščiai, kur šilčiau ir daugiau tinkamų medžių ateinančiai kartai paslėpti.

„Prie šio medžio matau daugybę cikadų urvelių. Galiu lažintis, kad, pakėlę šią plytelę, aptiksime šių vabzdžių. Pasižiūrėkime, ar tikrai. O tai, štai ir jos. Ei, jaunime, kaip ten sekasi? Ką veikėt tuos septyniolika metų?“, – tikino M. Rauppas:

Vadinamosios periodinės cikatos, išsiritusios iš kiaušinėlių, savanoriškai pasilaidoja po žeme – kartais įsirausia net iki pustrečio metro gilyn. Po žeme lėliukės siurbia gyvybės syvus iš medžių šaknų ir po septyniolikos metų išlenda į žemės paviršių, ropščiasi medžio kamienu ir šakomis, išsineria iš apvalkalo ir galutinai subręsta. Kurtinantis cikadų giedojimas – šių vabzdžių patinėlių poravimo šauksmas.

Giedančiosios cikados
Foto: Wikimedia Commons

„Pasaulyje egzistuoja daugiau nei 3 tūkst. cikadų rūšių. Jos gyvena visuose žemynuose išskyrus Antarktidą, tačiau rytinės Šiaurės Amerikos teritorijos – vienintelė vieta, kur veisiasi trylika ir septyniolika metų besivystančios cikados. Kodėl tik ten? O kodėl poliarinės meškos gyvena tik Arktyje? O pandos tik Azijoje? O žifaros tik Afrikoje?

Kiekvienas sutvėrimas, kiekvienas šios planetos augalas turi savą specifinę lokaciją. Ta pati taisyklė galioja ir periodinėms cikadoms“, – sakė mokslininkas M. Rauppas.

Vos tik cikados susiporuoja, patelės medžių šakose ima daryti plyšelius, kuriuose kiekviena palieka apie 400-600 kiaušinėlių. Suaugusios cikados sparčiai išmiršta, tačiau po kelių savaičių iš kiaušinėlių ima ristis naujoji karta.

„Žinau, kad nemažai žmonių cikadų bijo, bet be reikalo – jos nekanda, negelia. Jos nenuskraidins jūsų mažo šunyčio ir nenusineš mažo vaiko, kaip kad beždžionės „Ozo pilies burtininke“.

Giedančiosios cikados
Foto: Wikimedia Commons

Kartais gali užsinorėti įropoti į burną. Pasivaikščioti ant veido. Kai ant viršutinės lūpos pakimba rubuilė cikada, gali būti sunku kalbėti, tas tiesa. Tikrai nerekomenduoju užsileisti cikados ir ant nosies, bet dažniausiai jos tenori apsižiūrėti. Tiesą sakant, šie vabzdžiai – labai įdomūs padarai, kurių žmonės bijo visai be reikalo“, – kalbėjo M. Rauppas.

Šių metų cikadų laida jau netrukus pasilaidos po žeme ir nepasimatysime iki pat 2038 metų.