– Ar Visata egzistuotų, jeigu vieną dieną visos gyvybės formos, sakykime, kad gyvybė egzistuoja ir už Žemės ribų, staiga išnyktų? Jei neliktų, kam mąstyti apie Visatos egzistavimą?

– Labai įdomu. Labai protingas kvantinės fizikos mokslininkas Carlo Rovelli pasakė: „Pagalvok apie raudoną kėdę“.“ Tu imi galvoti, kaip ji atrodo, bet iš tikro ji egzistuoja, tik jei yra žmonių, galinčių ant jos sėdėti. Katinui tai nėra kėdė, ji nėra tinkamo aukščio jam sėdėti, nėra jam tinkamo atlošo. Pamirškime tai. Sakykime, jei nėra žmonių, galinčių apie tai galvoti, tai gal bent raudona spalva egzistuoja?

Na, tik žmonėms, tokiems kaip tu ir aš, bet ne šunims. Jie nemato raudonos. Tada Rovelli sakė: „Bet juk yra atomai, sudarantys tą kėdę“. Anglis, vandenilis, deguonis, truputis fosforo, truputis azoto. Bet daugiausiai anglis, vandenilis ir deguonis. Be abejo, jie egzistuoja. Ir jis atsakė: „Galbūt“. Kadangi kvantinėje mechanikoje turime keistą situaciją – dalykai keičiasi, kai juos stebime. Taigi galima atlikti eksperimentus ir nežinoti atsakymo. Atsakymas nėra „A“ arba „B“. Atsakymas yra abu variantai – „A“ ir „B“ tuo pačiu metu, iki kol pažiūri į juos. Tada jis sako: „Kodėl Visatai turėtų rūpėti, kad į ją žiūrime?“ Tai vadinama kvantine mechanika.

Taigi, ar Visata egzistuotų, jei nebūtų gyvybės? Pirmiausia, mums labai pasisekė, kad Visata egzistuoja. Yra puiki knyga pavadinimu „Just six numbers“. Ji aprašo Visatos dalykus tokius, kaipreikšmė, elektrono krūvis ar gravitacija. J tie skaičiai skirtųsi bent šimtąja procento dalimi, Visata sugriūtų. Ir žvaigždės niekada nesusiformuotų. Yra dar viena įdomi knyga pavadinimu „A Fortunate Universe“ parašyta profesoriaus Geraint F. Lewis ir Luke A. Barnes. Joje svarstoma apie tokius pačius dalykus. Taigi, ar Visata egzistuotų, net jeigu nebūtų mūsų, kaip stebėtojų? Jei esi racionalus – taip. Bet jei galvoji apie kvantinę mechaniką – galbūt.

Tada jūs galvojat, kad kvantinė mechanika neturi įtakos jūsų gyvenimui. Turi. Jūsų telefonai neveiktų be kvantinės mechanikos. Taip pat ir kompiuteriai ar kompiuterinės tomografijos aparatai. Kvantinė mechanika yra būtina ir tuo pačiu ji neturi prasmės. Bet ji tikra. Bet neturi prasmės. Taigi, ar Visata egzistuotų, jeigu į jos nestebėtume? Nežinau. Geriau klauskite Carlo Rovelli, jis turėtų geresnį atsakymą.

Visata
Foto: Shutterstock

– Kalbant apie Visatą, ar kelionė laiku įmanoma? Ar galėtume nukeliauti, pavyzdžiui, į kitą dimensiją?

– Wow, čia du skirtingi klausimai. Pakalbėkime apie kitas dimensijas. Šiuo metu turime 4 dimensijas: pirmyn – atgal; kairėn – dešinėn; aukštyn – žemyn. Ir turime ketvirtą dimensiją – laiką, kurį rodo jūsų laikrodis. Jis keliauja 1 sekundę per 1 sekundę. 1905 m. Einsteinas beveik įrodė, kad turime 4 dimensijas. Ir jis buvo tik vidutinis matematikas. Jis turėjo labai gerų idėjų, bet buvo vidutinis matematikas. Minkowski 1908 m. įrodė, kad laikas yra susijungęs su kitomis dimensijomis. OK. Kai Visata prasidėjo, buvo maždaug 11 arba 12 dimensijų. Ne 4, o 11 arba 12. Kitos dimensijos dingo.

Žinome, kad jos yra, bet mes nežinome, kur jos yra dabar. Taigi prieš grįžtant prie kelionės laiku. Viena iš tų dimensijų yra papildoma laiko dimensija. Neįsivaizduoju, kaip ji atrodo. Bet galėčiau lažintis, kad iki šio amžiaus pabaigos mūsų vaikai ir jų vaikai pajėgs suprasti kažką apie šias dimensijas, ir žinos, kad jos egzistuoja, o gal net galės keliauti į jas. Tai tik spėjimas, bet atsiminkite labai sunku spėlioti, ypač apie ateitį. OK, čia pirmoji dalis. Antroji dalis – kelionės laiku. Yra du būdai sukurti laiko mašiną. 1. Paimti labai tankią medžiagą, pavyzdžiui, neutroninę žvaigždę. Maždaug 20 km. Ir tada ištempti ją iki cilindro. 20 km ilgio ir 1 km skersmens. Ir sukti maždaug 1000 apsisukimų per minutę.

Taigi jis keliautų puse šviesos greičio. Ir tada 1000 apsisukimų per sekundę. Tada erdvėlaiviu reikėtų keliauti labai tikslia spirale aplink cilindrą. Teoriškai. Niekada nedareme tokio eksperimento. Teoriškai, sugrįžtumėt atgal laiku, kai cilindras, 20 km ilgio ir 1 m pločio, pradėjo suktis. Metodui nr. 2 reikia kirmgraužų. Sakykime, turime kirmgraužą, kuria galima nukeliauti nuo čia iki čia per nulį laiko. Pradedame čia, atsiduriame čia, ir grįžtame atgal. Paimkite vieną galą ir judinkite jį labai greitai, beveik šviesos greičiu, vieną valandą. Jo laikas sulėtės. Staiga, jis bus viena valanda priekyje. Taigi, jei keliausite viena kryptimi, jūs nukeliausite laiku atgal. O kita jūs keliausite laiku į priekį. Ar tai buvo įrodyta teoriškai – taip. Ar kada atlikome tokį eksperimentą? Ne. Taigi, nėra įrodymų, kad įmanoma keliauti laiku.

Facebook
Foto: Shutterstock

– Kitas klausimas iš žiūrovų. Manau, jį uždavė paauglys. Kaip nugalėti priklausomybę socialinėms medijoms?

– Į mane dėl šio klausimo jau kreipėsi kelis kartus. Aš dažnai kalbu per radiją. Yra buvę trys skirtingi atvejai, kai darbuotojai pasikviečia mane į šalį ir prisipažįstai, kad yra priklausomi nuo socialinių medijų, ir ką jie galėtų dėl to padaryti.

Įsivaizduokite, kad jūsų darbas yra prodiusuoti radijo pokalbių laidą. Milijonas žmonių klausosi. 50 telefonų skamba be sustojimo. Vienas žmogus kalba į mikrofoną. Ir gal apie pusė tuzino prodiuserių. Visi jie atsiliepia telefonu ir atsako „taip“ arba „ne“. Užsirašo idėją. Ką nors suveda į kompiuterį. Rūpinasi, kad pranešėjas gerai pasirodytų, ir keliauja toliau. Ir pamiršta apie tai. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl. Ir taip kasdien po 3 ar 4 valandas. Labai dideliu greičiu vykstantis darbas, kai, vos tik baigus darbą, jį reikia iš karto pamiršti ir daryti kitą. Nusiskundimas buvo panašus visais atvejais.

Žmonės sakė, kad yra priklausomi nuo socialinių medijų ir negali susikoncentruoti. Kai grįžta namo pas savo partnerius, ir jeigu valgo, turi tikrinti savo telefoną. Jeigu žiūri televizorių, turi tikrinti telefoną. Nebegali žiūrėti televizoriaus. Pasakiau, kad nežinau, turiu apie tai pagalvoti. Galiausiai, paskambinau ir pasakiau, kad įsigytų knygą, kurią skaitė labai seniai, kai buvo vaikas arba paauglys, ir paatostogauti be savo mobiliojo telefono. Pabandyti kiekvieną dieną skaityti knygą. Visais atvejais, maždaug po savaitės, jie sugebėjo skaityti knygą po 15 minučių kiekvieną dieną. Ir kitą dieną – 20, 30 ir 40.

Taigi tai užtrunka, bet jūs galite nugalėti savo priklausomybę. Deja, jums reikės iškęsti pagirias, jums reikės pabūti be socialinių medijų. Socialiniai tinklai pradėjo populiarėti maždaug 2009 m., po pirmojo gero išmaniojo telefono „iPhone 3“. 1 ir 2 buvo nieko gero. Bet 3 buvo tobulas. Turėjau tokį su savimi kai ėjau per Ispaniją. Galėjau naudotis internetu, tikrintis elektroninį paštą, naudoti ispanų–anglų vertėju, fotografuoti, užsirašinėti. Staiga, vaikai vidurinėse mokyklose, turi priėjimą prie telefono, prie kompiuterio be savo tėvų priežiūros. Dėl to mes pastebėjome, praėjus dešimčiai metų, kad tarp jaunų 10–14 metų amžiaus moterų savęs žalojimas ir savižudybių skaičius padidėjo 3 kartus. Taigi socialinė medija gali būti pavojinga. Tu nusifotografuoji ir pagalvoji, kad atrodai puikiai.

40 žmonių pamėgsta. Norisi eiti toliau, kad pamėgtų 50 žmonių ir 500, ir 1000. Neevoliucionavome per pastaruosius 200 tūkst. metų taip, kad galėtume priimti begalines pagyras iš nepažįstamų žmonių. Normalu, kai jūs, Goda, grįžtate į stovyklą su sumedžiotu dinozauru, girdisi visų ovacijos Godai, ji parnešė už save dinozaurą, kurį galėsime valgyti artimiausius du mėnesius. Ir tai viskas. Dabar priešingai, nuolat jums kartotume kokia jūs nuostabi, tai dalis priklausomybės. Nes jūs siekiate pagyrų ir tos pagyros yra lėkštos, jos netikros.

Elektrinis ungurys.
Foto: Shutterstock

– Taigi visi turėtume apie pagalvoti apie tai, kaip naudojame socialines medijas. Dabar kitoks klausimas – iš kur elektriniai unguriai gauna elektros?

– Aaaa, jie priverčia įkrautas daleles keliauti į skirtingas vietas. Jie priverčia teigiamo krūvio daleles keliauti ten, o negatyvaus – ten. Tai daro su tokiais siurbliais. Jie yra kiekvienos ląstelės sienelėse. Bet jie turi kelias ląsteles, kurių paskirtis padaryti tai specialiu būdu.

Pirmiausia, jūs, Goda, ir aš savo kūnuose turime apie 35–30 trilijoną ląstelių. Kiekviena ląstelė turi membraną, praleidžiančią ir išleidžiančią. Membrana turi mažyčius siurblius. Galite plačiau paskaityti vikipedijoje susiradę „natrio–kalio siurblys“.

Energijos jie gauna iš medžiagos, apie kurią jau kalbėjau – adenozino trifosfatas. Energijos molekulė. Jie stumia elektronų neigiamus krūvius šia kryptimi, o teigiamus šia. Taigi visos ląstelės jūsų kūne turi neigiamą krūvį išorėje ir teigiamų krūvį viduje, nes tie maži siurbliai varomi ATP – jūsų energijos molekulės, kuri gaminasi, kai valgote maistą. Tie siurbliai stumia neigiamus krūvius lauk, o teigiamus vidun. Taigi taip įgauname mažą krūvių skirtumą. Elektriniame unguryje yra didesnė versija. Vietoje 80 mln. voltų yra daug daugiau, keli šimtai mln. voltų. Ir jie surikiuoti sluoksniais. 100 mln. voltų čia, plius 100 mln. voltų.

Tada serijomis 200, 400, 800 iki kol pasiekia tūkstančius voltų. Tik dabar imame suprasti, kad elektriniai unguriai kalbasi tarpusavyje per savo elektrines iškrovas. Taigi lygiai kaip mes sakome: „Labas, Goda; Labas, Karlai“, sakytume bzzz. Vietoj 1000 voltų perduočiau 10 voltų. Jūs sakytumėt: „O faina“. Taip bendrautume.

Čiaudulys
Foto: Shutterstock

– Kodėl neįmanoma nusičiaudėti atsimerkus?

– Įmanoma nusičiaudėti atsimerkus, bet tai labai sunku. Čiaudėjimas labai svarbus refleksas. To priežastis yra ta, kad jeigu dulkės pakliūna į jūsų plaučiau, jos ten lieka.Nešvarumams patekus į pilvą, po kurio laiko jie išeis per kitą galą. Bet jeigu paklius į jūsų plaučius – ten liks. Taigi turime filtravimo sistemą nosyje. Kol oras pasiekia jūsų gerklės galą, jis yra filtruojamas ir pašildomas iki 37 laipsnių 100 proc. drėgnumo. Kai jis keliauja žemyn, nešvarumus sulaiko maži drėgni plaukeliai vadinami blakstienėlėmis. Jos juda štai taip. Jos stumia nešvarumus į viršų iki gerklės galo ir kelis kartus per dieną jūs darote taip. Jūs nuryjate nešvarumus, kurie keliauja iš vamzdelio, vedančio į jūsų plaučius, į vamzdelį, vedantį į jūsų pilvą, ir tada jie pašalinami iš jūsų kūno. Bet kartais nešvarumai patenka per blakstienėles, ir tada suveikia kitas mechanizmas, vadinamas čiaudėjimu.

Čiaudėjimas yra labai labai svarbus. Čiaudėjimas išstumia tuos nešvarumus lauk. Dideliu greičiu. Nežinau to greičio, gal 5000 km/h. Kai jūs čiaudėjate, jūs galite nusičiaudėti per pusę kambario. Esu matęs, kaip maži vaikai taip padaro. Kai nosies turinys keliauja per kambarį. Čiaudėjimas yra automatinis refleksas, ir jis labai stiprus, nes jis gyvybiškai svarbus. Jūs galite stengdamiesi labai stipriai išlaikyti akis atmerktas. Viena mano draugė, sužinojusi, kad tai įmanoma, kai ji buvo medicinos mokykloje, maždaug savaitę treniravosi, ir ji galėjo čiaudėti atsimerkus. Ir tada ji pagalvojo – kas iš to. Toliau ji čiaudėjo užsimerkusi. Čiaudėjimas yra toks svarbus, kad kartais jis suveikia netyčia. Klausimas jums, Goda. Ar žinote žmonių, kurie, išėję iš tamsaus kambario į šviesų, staiga nusičiaudėja? Kartą arba 2, arba 3 kartus?

– Nemanau, kad žinau, bet galbūt mūsų žiūrovai žino. Mūsų režisierius pakėlė ranką ir sako, kad žino tokių žmonių.

– Taip nutinka 3 proc. populiacijos.

– Jis sako, ypač kai žiūri į Saulę.

– Būtent. Taigi tai nutinka 3 proc. populiacijos. Vienas variantas labai lengvas, sakykime, jūs galvojate: „Noriu čiaudėti“, „Noriu čiaudėti“, „Man nuobodu, noriu nusičiaudėti“, „Pažiūrėsiu į Saulę, ir tada“. Kitas variantas, jei pereisite iš tamsesnio kambario į šviesesnį, nusičiaudėsite 7 kartus. Ir kiekvieną kartą 7 kartus. Taip kaskart, pasikeitus apšvietimui. Nežinome, kodėl taip yra. Žinome, kad tai tikra. Manome, kad taip yra dėl tam tikrų smegenų jungčių ir fakto, kad čiaudėjimas yra labai svarbus refleksas.

Saulės halas
Foto: Scanpix

– Ir paskutinis klausimas, deja, šiam kartui. Jį atsiuntė mūsų žiūrovas. Kas yra Žemės branduolyje, ir kaip tai žinome?

– Mes žinome, kas ten dėl energetinių bangų keliaujančių per Žemę. Šios bangos sukeliamos Žemės drebėjimų. Tiesa pasakius, mums pavyko sudėti šimtamečius Žemės stebėjimų iš viso pasaulio ir iš to padaryti aukštos rezoliucijos Žemės centro vaizdą. Taigi, Žemė yra apie 6000 km nuo paviršiaus iki vidurio. Pradėkime nuo paviršiaus. Viršutiniai 6–60 km priklausomai nuo to, kur esate, vandenyne ar sausumoje, yra kietos medžiagos. Toliau, beveik pusiaukelėje iki centro, 3000 km žemyn ir apie 3000 km nuo centro, yra uoliena. Labai karšta, išsilydžiusi uoliena.

Ji šiek tiek lėtai teka dėl slėgio. Ir gali būti išsilydžiusi lava, kaip ugnikalniuose. Po ja yra rutulys iš skysto metalo, o jo centre – kieto metalo rutulys. Taigi prasidėjęs Žemės drebėjimas, keliauja iš vienos Žemės pusės į kitą. Kartais jis keliauja trumpą atstumą iki artimiausios matavimo stoties, ir pereina plutą. Kartais jis keliauja per plutą ir išsilydžiusią uolieną. Kartais jis keliauja per plutą, išsilydžiusią uolieną ir skystą metalą. O kartais – skersai per visą Žemę.

Nuo šitos Žemės pusės iki šitos. Jis pereina per kietą branduolį. Taigi nuolat kartojant šiuos matavimus, matuojant laiko atsilikimą ir stebint, kokios tai bangos, mes galime išsiaiškinti Žemės struktūrą. Ką išsiaiškinome, Žemės branduolys, kietas metalo rutulys, yra karštesnis negu Saulės paviršius. Karštesnis už Saulės paviršių, kuris siekia apie 5700 laipsnių. Kodėl jis karštas? Dėl slėgio, sukelto išorinių sluoksnių ir radioaktyvaus skilimo, vykstančio dėl trijų elementų, urano, kalio ir torio. Taip karštis iš centro keliauja lauk. Pirmiausia, tai kieto metalo rutulys. Didesnis už Mėnulį. Labai karštas. Karštesnis nei Saulės paviršius.

Antra, jis yra kaip veidrodinis atspindys planetos paviršiaus. Ten, kur Himalajų iškilimai, centre yra įlinkimai. Ten, kur turime įdubusį Ramųjį vandenyną, yra maži įdubimai. Taigi Žemės centrą sudaro metalinis rutulys, didesnis už Mėnulį, karštesnis už Saulės paviršių ir atspindintis tai, ką mes turime čia viršuje.

Wow, labai įdomu. Ačiū, Karlai, už atsakymus. Buvo linksma ir įdomu, kaip visada. Ačiū už jūsų laiką, pasimatysime greitai kitą kartą.

– Ačiū, kitam kartui turėsiu kitą užsklandą. Vietoje mano kelionės į Antarktidą. Ačiū, Goda, ir ačiū, Lietuva, kad įsileidžiate mane į savo širdis. Viso.

Primename, kad savo ar savo vaikų klausimus galite siųsti radikalussmalsumas@delfi.lt, ir juos tikrai užduosime kitų pokalbių metu.