Kovo 25-osios rytą viena Hobokeno (miestas Naujajame Džersyje, JAV) gyventoja, vaikštinėdama po parką netoli Hadsono upės, atkreipė dėmesį į šimtus sliekų, iššliaužusių ant šaligatvio. Vėliau ji pastebėjo šį tą dar keistesnio: grupelė sliekų tysojo taip, kad iš jų susiformavo sūkurio pavidalo figūra, rašoma portale „Live Science“.

Moteris nufotografavo sliekus ir nusiuntė nuotraukas Hobokeno miesto taryboje dirbančiai Tiffanie Fisher. Gautus sliekų tornado vaizdus T. Fisher paviešino per „Facebook“.

„Nieko keisto, kad po lietaus sliekai išlenda į paviršių, bet šitokio dalyko matyti dar neteko“, – pakomentavo įkeltus vaizdus T. Fisher. Dauguma sliekų, iš kurių ant šaligatvio, prie pat vejos susiformavo verpeto pavidalo piešinys, tiesiog tysojo, nejudėjo.

Sliekų tornado / T. Fisher nuotr.

Tik kai kurie šiek tiek rangėsi, bet niekur nešliaužė. Didžioji kirmėlių masė buvo susitelkusi ties spiralės centru, tačiau daugybę buvo galima pamatyti ir tolėliau – prisišliejusių prie greta stovinčio pastato, drimbančių ant gatvės nuo šaligatvio bortelio.

Nors kyla didelė pagunda pamanyti, kad šliaužti spirale sliekus paskatino artėjanti Sliekų pilnatis – vos prieš kelias dienas (kovo 28 d.) nakties dangų nušvietęs supermėnulis, ritualinis sliekų elgesys atrodo mažai tikėtinas. Tad kaip susiformavo tas sliekų tornadas?

Sliekai kvėpuoja per odą, todėl tada, kai po stipraus arba ilgo lietaus žemė prisisunkia vandens, jie turi išlysti į dirvos paviršių, kad nenuskęstų, neuždustų, teigia specialistai iš Viskonsino Madisono universiteto. Įprastomis aplinkybėmis sliekai nėra linkę šlietis vieni prie kitų – tai pavieniui gyvenančios kirmėlės, bet kartais, kai išlenda į paviršių, jie gali suformuoti savotiškus pulkus.

Grupėmis susibūrę sliekai komunikuoja tarpusavyje ir „sprendžia“ kur link judėti, nurodoma žurnale „International Journal of Behavioural Biology“ 2010 metais pasirodžiusioje publikacijoje.

Kaip teigia straipsnio autoriai, pavyzdžiui, Eisenia fetida rūšies atstovai, susibūrę į grupes, bendrą migravimo kryptį pasirenka darydami vieni kitiems įtaką. Poveikis, kurį sliekai padaro vieni kitiems, ateina per lytėjimą, o ne cheminiais signalais. Kartais kolektyvinis elgesys padeda sliekams išgyventi, kai susidaro nepalankios sąlygos, pavyzdžiui, per potvynius arba išsausėjus dirvai.

Kai kada šis elgesys pasiteisina kaip gynybinė strategija, apsauganti nuo persekiotojų ir patogenų.

Vieną ypatingą sliekų telkimosi į grupes atvejį pavyko užfiksuoti 2015 metais. Reiškinį nufilmavo Eisenhowerio nacionalinio parko Denisone, Teksase, prižiūrėtojai. Filmuota medžiaga buvo įkelta į Teksaso parkų ir gamtos rezervatų „YouTube“ kanalą. Iš jos matyti, kaip sliekai, susipynę į nemenkus gniužulus, migruoja kelio viduriu, atrodydami it rausvos masės krūvos.

„Impulsą telktis į grupes veikiausiai davė pastarojo meto potvyniai“, – pakomentavo filmuotą medžiagą parko prižiūrėtojas.
Vis dėlto Hobokene užfiksuotam sliekų tornadui akivaizdaus paaiškinimo neatsiranda.

„Šio tornado forma išties įdomi“, – pripažino profesorius Kyungsoo Yoo iš Minesotos universiteto Dirvožemio, vandens ir klimato fakulteto.
K. Yoo tyrinėja sliekų įtaką miško ekosistemai. Jisai patvirtino, kad masinis sliekų išlindimas į dirvos paviršių praėjus lietui – gana įprastas reiškinys, bet tokio spiralinio jų išsidėstymo jis teigia dar nematęs.

Vandens sliekai, pavyzdžiui, Lumbriculus variegatus, gali susipinti į didžiulius gyvybingus mazgus, kartais vadinamus gniužulais. Viename tokiame gniužule gali būti net 50 tūkst. sliekų. Masiškas sukibimas – tai įsvyravus sausiems orams sliekams būdingas elgesys. Juk labai aišku, kad standžiam sliekų gniužului grėsmė išsausėti yra kur kas mažesnė negu pavieniam sliekui. Kadangi sliekai nuolatos juda, jų gniužulas pasislenka iš vienos vietos į kitą.

Sliekų tornado / T. Fisher nuotr.

Saadas Bhamla, Džordžijos technologijų instituto laboratorijos vadovas, mėgina spėti, kad sliekų tornado susiformavimą galėjo lemti greitas ant žemės telkšančio vandens judėjimas ir žemės paviršiaus nelygumai.

„Gal žemė toje vietoje kiek įdubusi, – samprotavo S. Bhamla portalui „Live Science“ adresuotame elektroniniame laiške. – Jei slūgstant potvyniui vanduo ėmė palaipsniui gertis į žemę, sliekai galėjo pasirinkti atitinkamą trajektoriją.“

Žvelgiant į nuotraukas, sunku pasakyti, kokios rūšies sliekai jose įamžinti, bet S. Bhamla su kolegomis pastebėjo, kad tendencija sukibti į gniužulus labiausiai būdinga jų tiriamiems vandens sliekams.

„Teko stebėti, kaip jie seka paskui vandenį, todėl juda kuo įvairiausiomis trajektorijomis ir suformuoja tam tikras figūras, – nurodė S. Bhamla. – Vaizdai paprastai išryškėja, kai vandens nelieka.“
Deja, kadangi nėra žinoma, kokios rūšies sliekai „sukūrė“ tornadą, bet kokios išvados apie jų elgseną tegali būti vien spėlionės.

Vietos meteorologinis centras informavo apie stiprią liūtį nuotraukų nufotografavimo išvakarėse. Vandens, esą, prilijo per 2,5 centimetro.
„Kadangi ėmė stigti oro, sliekai masiškai išlindo į žemės paviršių“, – nurodė Harry Tuazonas, Džordžijos technologijų instituto doktorantas.

„Verpetą primenantis sliekų išsidėstymas, manau, galėjo atsirasti dėl to, kad šitaip juos suplukdė į žemę besigeriantis vanduo, o ne dėl kažkokių sliekų judėjimo ypatumų. Gal toje vietoje formuojasi smegduobė? Būtų labai įdomu, jei paaiškėtų, kad pulkas sliekų gali įspėti apie besiformuojančią smegduobę“, – samprotavo jis.

Kad ir kaip būtų, sliekų tornadas Hobokene truko gana neilgai. Kai iš pradžių minėta jį pastebėjusi ir nufotografavusi moteris po kelių valandų sugrįžo į parką, sūkurys jau buvo dingęs.

„Ant gatvės ir šaligatvio tebebuvo ypač daug sliekų, bet tie, iš kurių susidėliojo tornadą primenantis piešinys, buvo kažkur nušliaužę“, – sakė moteris