Panga ya Saidi oloje rasti palaikai – kaukolė ir neblogai išlikę skeleto fragmentai – priklausė dviejų-trijų metų vaikui.
Lyties nustatyti mokslininkams, deja, nepavyko: tokio amžiaus berniukų ir mergaičių kaulai praktiškai nesiskiria, o DNR fragmentų neliko.
Galiausiai archeologai nusprendė radinį pavadinti Mtoto – vietine suahili kalba tai reiškia „vaikas“.
Pasak Max Planck Žmogaus istorijos instituto direktorės ir straipsnio vyr. autorės, profesorės Nicole Boivin, palaidojimo detalės nekelia abejonių: prieš atiduodamas Mototo kūną žemei, kažkas daug laiko ir jėgų skyrė prideramam vaiko palydėjimui į paskutinę kelionę.
„Visiškai akivaizdu, kad kažkas gerokai pasistengė, – paaiškino profesorės Boivin BBC korespondentui. – Iš kaulų išsidėstymo pavyko detaliai atkurti laidojimo procesą: vaiką suvystė į calūną ar drobulę, galvą paguldė ant savotiškos pagalvės, specialiai jam iškasė kapą – ne šiaip surado kokią įdubą žemėje…“
Nors šiuolaikinio žmogaus protėviai išsivystė būtent Afrikoje, (tą rodo daug civilizacijos pėdsakų), archeologams iki šiol praktiškai nepavykdavo Afrikoje rasti ankstyvojo ar netgi viduriniojo paleolito laikų palaidojimų (tai yra, senesnių, nei 30-40 tūkstančių metų).
Taigi, šiuo atžvilgiu radinys mokslininkams itin įdomus.
Rūpinimasis mirusiaisiais kaip evoliucijos reiškinys
Kenijos rytuose esančių beveik kilometro ilgio senovės olų Panga ya Saidi kasinėjimai prasidėjo 2010 metais, po to, kai ten buvo atrasta viena iš seniausių akmens amžiaus epochos stovyklų.
Dabar ją nuo jūros skiria beveik 15 kilometrų, tačiau per tūkstančius metų šis atstumas, kintant jūros lygiui, irgi kito. Mokslininkų duomenimis, prieš beveik 80 tūkstančių metų čia apsigyvenę pirmykščiai žmonės nežvejojo, o užsiėmė medžiokle ir rinkimu.
Per daugiau nei 10 kasinėjimo metų surinkti artefaktai archeologams parodė daugybę seniausių darbo įrankių vystymosi smulkmenų. Pavyzdžiui, ilgiau nei 10 tūkstančių metų truko, kol mūsų protėviai iš akmens išmoko gamintis ne tik primityvius kirvius, bet ir smulkesnius instrumentus ir detales, tarkime, strėlių antgalius.
Dar po dviejų tūkstantmečių pasirodė pirmieji papuošimai – karoliai iš kiaušinių lukštų ir moliuskų kiautų. O dar po dviejų tam pradėti naudoti gyvūnų kaulai.
Tačiau tokių radinių Afrikoje būta ir anksčiau, o štai senovinis palaidojimas tapo visiškai unikaliu radiniu. Juk mūsų protėviai nuo kitų gyvūnų skyrėsi būtent mirusių artimųjų pagerbimo tradicija, kurią Nicole Boivin vadina „vienu iš būdingiausių žmogaus bruožų“.
„Tik žmogus su mirusiais gentainiais elgiasi taip pat pagarbiai, kaip su gyvais, – dėsto ji. – Ir ši pagarba, rūpestis – netgi, sakyčiau, švelnumas, – su kuriuo vaikas nelyg paguldytas į lovytę, su pagalvėle – visa tai liudija, kad jį paguldęs žmogus gyveno ne tik jį supančiame fiziniame, bet ir simbolių pasaulyje“.
Paslaptis
Griežtai žiūrint, seniausi kaulai (tiksliau, jų fragmentai) buvo rasti kasinėjant dar 2013 metais. Du mažučiai dantys privertė mokslininkus iškelti mintį, kad jie aptiko žmogaus liekanas.
Tačiau tik po keturių metų archeologams pavyko prasibrauti prie Mtoto palaikų, virš kurių per dešimtis tūkstantmečių susikaupė beveik trys metrai žemių. Dar kelis mėnesius truko pusiau suirusių kaulų stiprinimas ir ištraukimas į paviršių. Tuomet patvirtinta versija, kad skeletas priklauso Homo Sapiens rūšies vaikui.
Beje, ir tada archeologai dar iki galo nesuprato, ką būtent jie rado. Tik vėliau, atlikus laboratorinę analizę, pasitvirtino drąsiausios jų spėlionės: kažkas atsargiai paguldė jau mirusį vaiką ant dešinio šono, kad atrodytų it miegąs, ir suvystytą Mtoto nuleido į rankomis, akivaizdu, būtent tam iškastą apskritą kapą.
Ispanijoje, Burgose esančiame nacionaliniame žmonijos istorijos tyrimo centre, panaudojant kompiuterinį modeliavimą, atlikta pakartotinė analizė patvirtino Nairobio nacionalinio muziejaus ekspertų išvadas. Kaip bebūtų, būtent tokia versija mokslininkams atrodo labiausiai tikėtina.
„Suprantama, archeologijoje visiškai niekuo negalima būti užtikrintu 100 proc.: juk negalime grįžti praeitin ir išvysti patį laidotuvių procesą, – patikslina profesorės Boivin. – Lygiai taip negalime įlįsti į senovės žmogaus galvą, kad suprastume jo elgesio motyvus“.
„Tačiau kai kuriais dalykais galime neabejoti, ir mūsų paaiškinimas atrodo mažų mažiausiai itin įtikimas“, – apibendrina ji.
