Jų idėja remiasi tuo, kad Žemės žemyninėje plutoje yra regionų, kurie neturi jokio sąlyčio su paviršiumi milijonus ar net milijardus metų. Šiuose regionuose gali būti ir vandens – nedideliuose rezervuaruose ar pasklidusio uolienose.
Ir tokiose aplinkose randama mikroorganizmų. Jie išgyvena vartodami laisvus vandenilio ir deguonies atomus – valgo vandenyje ištirpusį vandenilį, o vėliau gauna energijos iš perteklinio vandenilio sąveikų su sulfatais.
Sulfatai atsiranda deguonies atomams sąveikaujant su uolienomis. Vandenilio ir deguonies atomai, savo ruožtu, susiformuoja skylant vandeniui, o šiam procesui energijos suteikia radioaktyvūs elementai, kurių plutoje nors ir nedaug, bet yra.
Tyrėjai įvertino, kiek šis procesas – radiolizė – galėtų suteikti energijos regionams Marso plutoje, kuriuos nuo paviršiaus skiria pakankamai storos uolienos, kad pro jas neišgaruotų vanduo.
Pasinaudoję žiniomis apie Marso meteoritus, jie nustatė, kad sąlygos daug kur Marso plutoje gali būti panašios į gilias popaviršines sąlygas Žemėje. Tokiose vietose Žemėje viename kilograme uolienos aptinkami milijonai sulfatais mintančių mikrobų.
Taigi ir Marsas gali pasirodyti tinkama vieta tokiems mikroorganizmams gyvuoti.
Tyrimo rezultatai publikuojami Astrobiology.
