Net praėjus dviem šimtams metų po Napoleono Bonaparto mirties esama įvairių sąmokslo teorijų dėl to, kaip tiksliai jis mirė vėjų košiamoje Šventosios Elenos saloje Pietų Atlante.

Oficiali išvada, kurią paremia Napoleoną ten tremtyje laikiusių britų atliktas skrodimas, teigia, kad jis mirė 1821 metų gegužės 5 dieną, būdamas 51 metų amžiaus, nuo skrandžio vėžio.

Net tuomet daug kas – ir ne tik Prancūzijoje – skeptiškai vertino šią išvadą, tad nenuostabu, kad atsirado įvairių, kartais itin spalvingų sąmokslo teorijų.

Nunuodytas?

Viena gyvybingiausių prancūzų sąmokslo teorijų yra įsitikinimas, kad Napoleoną lėtai nunuodijo britai arba jo patikėtinis grafas Charles'is de Montholonas (Šarlis de Montolonas), esą pasamdytas prancūzų rojalistų, nenorėjusių imperatoriaus sugrįžimo namo.

Mokslinis įrodymas yra 2001-aisiais atlikta nukirptos mirusio Napoleono plaukų sruogos cheminė analizė, parodžiusi didžiulę arseno koncentraciją.

2002-aisiais nuodijimo teorija buvo užginčyta prancūzų leidinyje „Science et Vie“. Straipsnyje buvo pateikti 19 Napoleono plaukų, paimtų 1805 metais, prieš jo pirmąjį pralaimėjimą 1814-aisiais ir, taip pat, 1821 metais, tyrimų dėl arseno rezultatai.

Visuose pavyzdžiuose buvo didžiulės arseno koncentracijos – nuo 15 iki 100 milijoninių dalių (ppm). Normali koncentracija būtų tik 0,8 ppm, o didžiausia saugi koncentracija – 3 milijoninės dalys.

Nuodai / Shutterstock nuotr.

Labiausiai tikėtinas arseno Napoleono plaukuose šaltinis yra priemonė nuo plaukų slinkimo. Plikdamas imperatorius tikriausiai naudojo tokius produktus, o XIX amžiaus pradžioje juose paprastai būdavo daug arseno.

Mirtina klizma

Kiti dėl ankstyvos imperatoriaus mirties kaltina pernelyg uolius gydytojus.

Kaip 2004 metais sakė teismo patologas Stevenas Karchas (Stivenas Karčas) iš San Fransisko medicinos tyrėjų departamento, gydytojai kiekvieną dieną darydavo Napoleonui klizmą, norėdami padėti dėl skrandžio negalavimų ir žarnyno spazmų.

Tai – drauge su reguliariomis kalio stibio tartrato dozėmis vėmimui sukelti – turėjo nulemti pavojingą kalio trūkumą.

Senovinė klizma / Shutterstock nuotr.

Tai savo ruožtu galėjo nulemti širdies ritmo sutrikimus, dėl kurių sutrinka smegenų kraujotaka.

Daug pasakančios kelnės

2005 metais JAV Nacionalinis biotechnologinės informacijos centras (NCBI) remdamasis imperatoriaus kelnių tyrimu patvirtino skrandžio vėžio teoriją.

Bazelio universitetinės ligoninės ir Ciuricho universiteto mokslininkai ištyrė 12 Napoleono kelnių, dėvėtų nuo 1800 iki 1821 metų, kad nustatytų jo svorį mirties metu ir svorio pokyčius per paskutinius du jo gyvenimo dešimtmečius.

„Tai, kad Napoleonas [gyvenimo] pabaigoje neteko daugiau kaip 10 kg svorio, rodytų sunkią, progresuojančią lėtinę ligą... Tai labai dera su skrandžio vėžio diagnoze“, – sakė autoriai.

Napoleonas Bonapartas / Scanpix /Shutterstock nuotr.

Paskutinė britų išdaiga?

1840 metais Napoleono palaikai buvo parvežti į Paryžių ir palaidoti didžiuliame marmuro kape po paauksuotu Invalidų katedros kupolu.

Tačiau kai kurie žmonės su advokatu Bruno Roy-Henry (Briuno Rua-Anri) priešakyje mano, jog britai, norėdami iškrėsti atsisveikinimo su senu priešu pokštą sukeitė palaikus, kad prancūzai reikštų pagarbą kažkokiam visai nežinomam žmogui.

Tuo metu kai kurie ištikimiausi imperatoriaus šalininkai tvirtina, kad Napoleonas pabėgo iš Šventosios Elenos salos – visai kaip iš pirmosios savo tremties Viduržemio jūros Elbos saloje – ir pradėjo naują gyvenimą Amerikoje.