Naujas tyrimas rodo, kad prireikė vos 17 minučių, kol išsiskyrę pelenai ir dujos pražudė pasmerktus gyventojus.
Apskaičiuota, kad 2000 žuvusių žmonių nežuvo lavos upėse, bet mirė nuo uždusimo nuo milžiniško degančių pelenų ir dujų debesies, kurį išmetė ugnikalnis – kurio medžiaga vėliau uždengė jų kūnus, išsaugodama jų mirties akimirkos kūno padėtis, kurios ilgai įkvėpė tyrinėtojus susipažinti su tuo, kas iš tikrųjų įvyko tą dieną.
Herkulaniumo, esančio ugnikalnio papėdėje, gyventojai neturėjo galimybės išgyventi. Tačiau Pompėjos, esančios už 10 kilometrų nuo Vezuvijaus, gyventojai turėjo didesnę galimybę išgyventi, jei ne piroklastinis srautas, kuris truko mažiau nei 17 minučių, teigia mokslininkai naujame „Scientific Reports“ tyrime.
Pompėjos aukų pėdsakai – ne patys konservuoti kūnai, o pelenuose likusių kūnų įdubimai pasiūlė užuominas, kaip jie mirė, ir teorijos svyravo nuo asfiksijos (uždusimo) iki daug kraupesnės mirties – žaibiško gyvo kūno iškepimo.
Naujajame tyrime buvo nagrinėjama piroklastinio srauto trukmė (tankus pelenų, dujų ir vulkaninio stiklo debesis) – kaip greitai dalelės keliavo pasiekusios miestą. Tyrėjų modelis nustatė, kad debesis, kurio temperatūra viršijo 100 °C, po išsiveržimo greičiausiai apėmė miestą 10–20 minučių.
Ankstesni tyrimai rodo, kad žmonių mirties pozos parodė, kad jie neužduso, o mirė nuo didelio karščio, kai temperatūra pasiekė 300 °C, kuri žmones nužudė per sekundės dalį.
Smulkūs ugnikalnių išsiveržimų pelenai gali nukeliauti ilgą kelią, o šios ore suspenduotos dalelės net ir nedideliais kiekiais gali būti labai kenksmingos žmonių sveikatai. Tyrėjų teigimu, žmonės gali išgyventi gryną karštą orą 200–250 °C temperatūroje 2–5 minutes, tačiau įkvepiami karšti smulkūs pelenai tą laiką labai sumažina.
Suprasti piroklastinių srautų iš ugnikalnių greitį ir trukmę gali būti labai svarbu planuojant evakuacijos metodus ir politiką gyventojams, gyvenantiems netoli veikiančių ugnikalnių.
