„Nature Ecology and Evolution“ publikuotoje studijoje tyrėjai tikrino daugiau nei 400 šiuolaikinių žmonių genomus, aiškindamiesi poravimąsi tarp priešistorinių ir šiuolaikinių žmonių populiacijų, atvykusių iš Pietryčių Azijos salos prieš 50 000–60 000 metų.
Adelaidės universiteto vadovaujama tarptautinė tyrėjų grupė, kurioje dalyvavo ir Gamtos istorijos muziejaus ekspertai, atliko išsamią genetinę analizę ir nenustatė kryžminimosi tarp šiuolaikinių ir Pietryčių Azijos salyne gyvenusių priešistorinių žmonių. Komanda aptiko paslaptingų mūsų giminaičių, denisoviečių, DNR žymių, o tai reiškia, kad regione gali laukti dideli atradimai.
Tyrėjai konkrečiai susitelkė į žymes, rodančias kryžminimąsi su smarkiai besiskiriančia rūšimi, žinoma iš regione rastų fosilijų.
Šiame regione yra vienos iš nuodugniausių fosilijų (mažiausiai 1,6 mln. metų amžiaus), atspindinčios žmonių evoliuciją pasaulyje. Kol kas iš fosilijų regione aptiktos trys atskiros priešistorinių žmonių rūšys: Homo erectus, Homo floresiensis (vadinamieji Floreso salos „hobitai“) ir Homo luzonensis.
Kaip žinoma, Homo floresiensis ir Homo luzonensis rūšys dar gyveno bent prieš 50 000–60 000 metų, o Homo erectus – maždaug prieš 108 000 metų. Tai reiškia, kad jos galėjo gyventi, kai ten atvyko ir šiuolaikinių žmonių populiacijų.
Tyrimo rezultatai nerodo kryžminimosi. Kad ir kaip būtų, komandai pavyko patvirtinti ankstesnius rezultatus, rodančius aukštą denisoviečių palikimo lygį regione.
Pagrindinis autorius ir Adelaidės universiteto ARC asocijuotasis tyrėjas dr. João Teixeira sakė: „Skirtingai nei kiti mūsų pusbroliai neandertaliečiai, kurių fosilinių liekanų Europoje daug, apie denisoviečius žinome praktiškai vien iš DNR. Vienintelis fizinis denisoviečių egzistavimo įrodymas buvo pirštikaulis ir kiti fragmentai, rasti oloje Sibire, ir ne taip seniai Tibeto plynaukštėje rastas žandikaulio gabalėlis.“
„Dabar iš savo genetinio kodo žinome, kad denisoviečiai kryžminosi su šiuolaikiniais žmonėmis, išėjusiais iš Afrikos prieš 50 000–60 000 metų tiek Azijoje, tiek šiuolaikiniams žmonėms traukiant per Pietryčių Azijos salas į Australiją. Denisoviečių DNR lygis dabartinėse populiacijose rodo, kad reikšmingas kryžminimasis vyko Pietryčių Azijos salose. Tačiau kodėl neradome jų fosilijų šalia kitų priešistorinių šio regiono žmonių fosilijų, lieka neaišku. Gal reikia dar kartą patikrinti turimas fosilijas ir pasverti kitas galimybes?“
Straipsnio bendraautoris prof. Chrisas Stringeris iš Nacionalinio istorijos muziejaus pridūrė: „Nors žinomos Homo erectus, Homo floresiensis ir Homo luzonensis fosilijos atrodo esančios tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kad galėtų atstovauti paslaptingiesiems pietiniams denisoviečiams, jų protėvių Pietryčių Azijos salose jau buvo mažiausiai prieš 700 000 metų. O tai reiškia, kad jų genetinės linijos pernelyg senos, kad galėtų būti denisoviečių, kurie, sprendžiant iš DNR, buvo giminingesni neandertaliečiams ir šiuolaikiniams žmonėms.“
Bendraautoris prof. Krisas Helgenas, Australijos muziejaus tyrimo instituto vyr. mokslo bendradarbis ir direktorius, sakė: „Šios analizės – svarbus langas į žmonių evoliuciją stulbiname regione tarp žemyninės Azijos ir Australijos.“
Prof. Helgenas pridūrė: „Dar šis tyrimas nušviečia megafaunos išgyvenimo geografijos struktūrą, sutampančią su žinomomis šiuolaikinių žmonių protėvių gyvenimo vietovėmis šioje pasaulio dalyje. Dideli gyvūnai, šiuo metu išlikę tame regione, yra Komodo varanas, kiaulė babirusa su įspūdingomis aukštyn nukreiptomis iltimis, Mindorinis buivolas bei Anoa nykštukiniai buivolai. Tai rodo, kad ilgai trukusi medžiojimo praktika galėjo padėti išlikti megafaunai vėliau susidūrus su šiuolaikiniais žmonėmis. Ten, kur neužfiksuota šiuolaikinių žmonių protėvių, tarkime, Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje, didesni už žmogų gyvūnai visiškai išnyko per pastaruosius 50 000 metų.“
Dr. Teixeira pažymėjo: „Tyrimas dera su ankstesniais tyrimais, rodančiais, kad denisoviečiai Pietryčių Azijos salose buvo ir kad šiuolaikiniai žmonės su regiono tolimesnių žmonių grupėmis nesikryžmino. Šis faktas atveria dvi vienodai jaudinamas galimybes – tai arba besiartinantis svarbus atradimas, arba mums reikia iš naujo įvertinti turimas Pietryčių Azijos salų fosilijas.“
