JAV armijos mokslininkai Šiaurės vakarų Grenlandijoje ledo kerną išgręžė 1966 metais per projektą „Iceworm“ – slaptą misiją, kurios tikslas buvo Sovietų Sąjungos raketoms pasiekiamu atstumu įrengti po ledu karinę bazę, kurioje būtų saugomi šimtai kovinių branduolinių galvučių. Šio projekto priedanga tapo arktinių tyrimų stotis, pavadinimu „Camp Century“. Tačiau „Iceworm“ projektas išblėso, bazė buvo apleista, o ledo kernas gulėjo šaldiklyje Danijoje, kol 2017 metais vėl patraukė dėmesį.

2019 metais ledo mėginį ištyrę mokslininkai aptiko jame fosilizuotų augalų, galėjusių augti prieš milijoną metų, fragmentų. Manoma, kad dabartinei Grenlandijos ledo dangai yra beveik 3 mln. metų, tačiau miniatiūriniai augalų fragmentai rodo kitaip: jie reiškia, kad kažkuriuo metu per pastaruosius milijoną metų – galbūt per pastaruosius kelis šimtus tūkstančių metų – didžioji dalis Grenlandijos buvo be ledynų.

Šiandien didžiąją dalį šios salos dengia Grenlandijos ledo skydas, užimantis 1,7 mln. kvadratinių kilometrų ir savo plotu prilygstantis trims Teksaso valstijoms, nurodo JAV Nacionalinis sniego ir ledo duomenų centras.

Jeigu nauji duomenys pasitvirtins ir paaiškės, kad didžioji dalis Grenlandijos ledo sąlyginai neseniai buvo išnykusi, tai reikš liūdnas prognozes dėl dabartinio ledo skydo stabilumo vykstant žmogaus veiklos sukeltiems klimato pokyčiams. Jei ištirptų visi Grenlandijos ledynai, jūros lygis pakiltų maždaug 7 m, 2019 metais apskaičiavo JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija. To pakaktų, kad visame pasaulyje būtų užlieti pakrantėse įsikūrę miestai, kovo 15 dieną naujoje studijoje, publikuotoje žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, rašė mokslininkai.

Šaltojo karo laikų mokslas

JAV armijos Inžinierių korpusas statyti „Camp Century“ tyrimų stotį pradėjo 1959 metais. 3,4 m ilgio ledo kernas buvo išgręžtas iš 1 368 m gylio, o šią operaciją prižiūrėjo mokslininkai B.L. Hansenas ir Chesteris Langway jaunesnysis. Kai armija nutraukė projektą „Iceworm“, ledo kernas buvo atiduotas saugoti – iš pradžių Niujorko valstybiniam universitetui Bafale, kur dirbo Ch. Langway, o vėliau – Nielso Bohro institutui Kopenhagoje, teigė naujosios studijos autorius, Vermonto universiteto Geologijos departamento dėstytojas bei mokslininkas Andrew Christas.

„Ledo kerno apačią sudarė sušalę nuosėdinių uolienų gabalai, maždaug 10 cm ilgio ir 10 cm pločio, – „Live Science“ pasakojo A. Christas. – Jie sudėjo juos į stiklainius, pavadino „Camp Century“ polediniai mėginiai“ ir tuomet pamiršo“. Taip jie gulėjo iki 2017 metų, kai per medžiagų, skirtų naujam šaldikliui, inventorizaciją šios įstaigos kuratorius Jorgenas Pederis Steffensenas atrado pradingusius kerno mėginius.

„Kai mes atradome šias fosilijas, mus ištiko tikras „Eureka!“ momentas. Tai buvo visiškai netikėta“, – pasakojo A. Christas. Kai mokslininkai pradėjo plauti sušalusią žemę, kad ji virstų skirtingo dydžio grumsteliais, į paviršių išplaukė „maži juodi daikčiukai“. A. Christas kelias plūduriuojančias daleles padėjo po mikroskopu „ir bum! Sušalusiose nuosėdose išryškėjo fosilizuotos šakelės ir lapeliai“, teigė jis. „Geriausiai juos apibūdintume, jei pasakytume, kad jie yra sudžiovinti šalčiu. Kai juos ištraukėme ir šiek tiek sudrėkinome, jie tarsi išsiskleidė ir atrodė taip, tarsi būtų sudžiūvę tik vakar“.

Tokie augalai – veikiausiai iš šiaurinių miškų – Grenlandijoje galėjo augti tik tokiu atveju, jei saloje nebuvo ledo. Taigi kitas žingsnis bus išsiaiškinti, kaip seniai tai įvyko, rašė studijos autoriai.
Palaidoti klimato įrodymai

Kad nustatytų, kada augo šie augalai, mokslininkai ieškojo aliuminio ir berilio izotopų (tų pačių elementų atmainų su skirtingu skaičiumi neutronų), kurie kaupiasi mineraluose, kai būna veikiami pro atmosferą prasiskverbusios radiacijos. Šie izotopai mokslininkams gali pasakyti, kiek laiko mineralas gulėjo paviršiuje ir kiek laiko jis buvo palaidotas po žeme.

Remdamiesi izotopų santykiais, studijos autoriai nustatė, kad ši žemė – ir joje augę augalai – paskutinį kartą saulės šviesą matė tarp kelių šimtų tūkstančių ir milijono metų atgal. Lapų dervų pėdsakai žemių nuosėdose priminė šiuolaikines tundros ekosistemas Grenlandijoje, teigė mokslininkai.

Aplinkos izotopas deguonis-18, kuris buvo aptiktas lede, įšalusiame kerno nuosėdų porose, suteikė dar daugiau informacijos apie šią senovinę ekosistemą. Kerno nuosėdose deguonies-18 buvo nuo 6 proc. iki 8 proc. daugiau negu vidutiniškai būdavo pastarojoje holoceno epochos dalyje. Vienas iš šio fakto paaiškinimų gali būti tas, kad jis užsiliko iš kritulių, prasisunkusių į žemę iš žemesnio aukščio, nes ledo danga Grenlandijoje buvo menka.

Grenlandija
Foto: Ian Joughin, University of Washi/Scanpix

„Nėra abejonių, kad tuo laikotarpiu šiaurės vakarinė Grenlandijos dalis nebuvo padengta ledu“, –sakė A. Christas.

Remdamiesi geologiniais duomenimis ir vandenynų geochemija, mokslininkai yra apskaičiavę, kad dabartinis Grenlandijos ledo skydas daugiau ar manžiau tokio paties dydžio laikosi maždaug 2,6 mln. metų, rašė studijos autoriai. Tačiau nauji jų duomenys liudija, kad mažiausiai vienu periodu per paskutinį šios salos ledynmetį ledas beveik nuo viso Grenlandijos paviršiaus buvo išnykęs.
Mokslininkai jau skelbia įspėjimus, kad Grenlandija artėja kritiško lūžio taško link, kai ledynai pradės sparčiai tirpti. Prognozuojama, kad jau 2055 metais žiemos metu iškrentantis sniegas nebesugebės kompensuoti sezoninio ledų tirpimo, vasario mėnesį rašė „Live Science“.

„Tai labai svarbu, kai judame šiltesnės ateities link, – sakė A. Christas. – Mūsų klimato sistemos pusiausvyra yra labai trapi. Jeigu ji pakankamai pakis, ištirpę didžiuliai ledo skydo plotai pakels jūros lygį – o tai užlies ir panardins tankiausiai apgyvendintas vietoves Žemėje“.