Tačiau istorijoje būta daugybės karalių ir karalienių, kurie išliko žmonių atmintyje dėl savo įvykdytų blogybių ar tiesiog nevykusių sprendimų, įskaitant savo giminaičių žudymus ir daugybę santuokų. Rūmų sienos matė visko...

1. Kruvina Kleopatros pradžia

Kleopatra visiems yra žinoma dėl tragiškos savo gyvenimo pabaigos – rafinuotos savižudybės. Tačiau mažai kas žino apie kruviną jos valdymo pradžią – ir šeiminę dramą, kuri padėjo jai atsisėsti į sostą.

Po tėvo mirties sostą paveldėjo Kleopatros jaunesnysis brolis Ptolemėjas XIII. Kleopatra turėjo ištekėti už brolio, nes kraujomaiša anuomet buvo vienintelis būdas karališkosioms šeimos išlaikyti valdžią. Tačiau sesers ambicingumas kėlė grėsmę jo valdžiai, todėl jis Kleopatrą ištrėmė. Kleopatra susivienijo su Julijumi Cezariu ir kartu su kitu savo jaunesniu broliu Ptolemėjumi XIV atsikovojo sostą. Vėliau Ptolemėjas XIV paslaptingomis aplinkybėmis mirė: spėjama, kad Kleopatra galėjo jį nunuodyti. Ji taip pat pasirūpino, kad būtų nužudyta ir jos jaunesnė sesuo Arsinoja IV.
Mirtina konkurencija buvo būdinga Ptolemėjų dinastijai, kurioje nerasime nė vieno nario, kuris nebūtų likvidavęs vieno ar dviejų savo giminaičių.

Kleopatra
Foto: Vida Press

2. Sąmyšis Makedonijoje

Dar vienas užtikrintas būdas sukelti rietenas karališkojoje šeimoje yra sprendimas vesti daug žmonų, kurios norės, kad būtent jų vaikas paveldėtų sostą. Aleksandro Makedoniečio tėvas Pilypas II veikiausiai turėjo septynias žmonas, įskaitant ir Aleksandro motiną Olimpiją. Pastaroji veikiausiai prikišo pirštus prie to, kad Filipą II nužudytų vienas jo sargybinis. Tačiau istorikai šiuo klausimu nesutaria. Istorikas Kleitarchas vėliau rašė, kad šis sargybinis buvo Pilypo II meilužis, privedęs prie savižudybės naują – jaunesnį – karaliaus meilužį. Pastarojo giminaitis iš keršto nugirdė karaliaus sargybinį ir jį išprievartavo. Tuomet karaliaus palaikymo nesulaukęs sargybinis Pilypą II nužudė.
Kaip ten bebūtų, šeiminės dramos nesibaigė su Pilypo II karta. Netrukus Aleksandras per kovas dėl sosto taip pat pradėjo šalinti iš kelio konkurenciją keliančius šeimos narius. Pati Olimpija pasirūpino, kad būtų nužudyta Pilypo II paskutinė žmona ir jos vaikai.

Kai 323 m. pr. Kr. mirė Aleksandras, nepalikęs jokio aiškaus sosto įpėdinio – tik nėščią žmoną, į sostą buvo pasodintas psichinę negalią turėjęs jo netikras brolis Pilypas III Aridajas. Pastarojo žmona Euridikė pamėgino vyrą paversti realiu valdovu – dėl to kilo karas su Olimpija. Galiausiai Pilypas III Olimpijos nurodymu buvo nužudytas, o Euridikė buvo priversta nusižudyti.
Pati Olimpija taip pat tapo karų dėl sosto auka. Netrukus po to, kai mirė Pilypas III ir Euridikė, žmonių, kuriuos Olimpija nurodė nužudyti, giminaičiai ją sučiupo ir užmėtė akmenimis.

Karalius Pilypas II Habsburgas su ispaniško stiliaus toka
Foto: Wikimedia Commons

3. Mįslingi nužudymai

Neseniai vienoje Lesterio automobilių stovėjimo aikštelėje buvo atkasti paskutinio Anglijos Plantagenetų dinastijos karaliaus Ričardo III palaikai. Tuo metu Ričardo gerbėjai paragino geriau suprasti karalių, kuris dažniausiai prisimenamas iš Šekspyro kūrinių, kur nuolat vaizduojamas kaip neigiamas personažas. Tačiau iki šiol daugiausia klausimų kelia Ričardo atėjimas į valdžią.
Kai 1483 metais mirė karalius Edvardas IV, jis paliko du jaunus sūnus. Vyresniajam Edvardui V buvo tik 12 metų, todėl Ričardas III buvo paskelbtas jo globėju. Vos 68 dienas valdęs Edvardas ir jo jaunesnysis brolis buvo pasiųsti į Londono Tauerį ir nuo to karto daugiau nieko apie juos nebuvo žinoma. Sostą perėmė Ričardas III.

Kas nutiko jauniesiems princams, nežinoma iki šiol. Vyraujanti teorija yra ta, jog Ričardas III liepė juos nužudyti. Tačiau niekas niekada nerado aiškių įrodymų, kad tai buvo padaryta (tiesa, 1674 metais Tauerio teritorijoje buvo atkasti du maži skeletai). Pats Ričardas III žuvo mūšyje vos po dvejų metų, nusinešdamas savo paslaptis į kapą.

Karalius Ričardas III
Foto: Wikipedia.org

4. Daugybė Henriko VIII žmonų

Išsiskyrė, nukirsdino galvą, mirė. Išsiskyrė, nukirsdino galvą, išgyveno. Štai kokie buvo šešių karaliaus Henriko VIII žmonų likimai. Tokia pabaiga jų laukdavo dėl to, kad Tiudorų dinastijos karalius niekaip negalėjo susilaukti vyriškos lyties palikuonio. Pirmiausia Henrikas vedė savo brolio našlę, Kateriną Aragonietę. Kai XVI amžiaus trečiajame dešimtmetyje karaliui į akį krito Ana Bolein, pagrindinis jo argumentas siekiant skyrybų su pirmąja žmona buvo abejonė, ar Katerina kada nors turėjo lytinių santykių su jo broliu. Ši skyrybų byla sudrebino Katalikų Bažnyčią ir vėliau davė pradžią protestantizmui. Galiausiai Henrikas vis tiek išsiskyrė ir vedė Aną. Tačiau ji, kaip ir Katerina, nesugebėjo karaliui padovanoti įpėdinio (kai kurie medikai dabar mano, kad karalius turėjo kažkokį genetinį sutrikimą, dėl kurio jo žmonos patirdavo daugybę persileidimų). Galiausiai Anai buvo nukirsdinta galva, apkaltinus ją valstybės išdavyste, svetimavimu ir kraujomaiša (esą ji miegojo su savo broliu).

Karalius Henrikas VIII
Foto: Vida Press

Vėliau Henrikas vedė dar keturis kartus. Viena iš jo žmonų vėliau buvo nužudyta dėl svetimavimo. Galiausiai Henriko pastangos į sostą pasodinti sūnų žlugo: vienintelis jo vyriškos lyties palikuonis mirė paauglystėje, soste išbuvęs tik maždaug šešerius metus.

Vėliau sostą tik devynioms dienoms perėmė Henriko giminaitė Džeinė Grei, tačiau ją nuvertė Henriko ir Katerinos Aragonietės dukra, Marija I. Kai ši po penkerių metų mirė, valdžią perėmė Anos Bolein dukra Elžbieta I.