Šie jūros šliužai gali nukirsti save ir paskui atauginti visą naują kūną nuo kaklo žemyn, funkcinius organus ir visus kitus. Tai net ne reprodukcijos taktika – išmestas kūnas ilgainiui miršta, o šliužas gyvena su naujuoju.
Nėra visiškai aišku, kodėl abu gyvūnai – Elysia cf. marginata ir E. atroviridis – taip elgiasi, tačiau biologai Sayaka Mitoh ir Yoichi Yusa iš Japonijos Nara moterų universiteto mano, kad tokiu būdu atsikratoma nemalonių parazitų, kurie trukdo jų dauginimuisi.
Jeigu iš tiesų taip yra, tai oficialiai būtų dramatiškiausia parazitų kontrolės technika, apie kurią mes kada nors esame girdėję.
Tyrėjų teigimu, atradimas buvo atsitiktinis. Savo laboratorijoje Yusa ir jo studentai tyrinėja jūros šliužus visą jų gyvenimo ciklą. Vieną dieną S. Mitoh pamatė šliužą su atskirtu kūnu. Jis buvo tarsi driežas, pametęs savo uodegą. Tačiau, tai buvo ne tik uodega. Visas kūnas buvo numestas į šalį, o pati galva judėjo.
„Nustebome pamatę judančią galvą iškart po autotomijos“, – sakė ji. „Mes manėme, kad jis greitai mirs be širdies ir kitų svarbių organų, bet likome nustebę, kai pamatėme, kad šliužas regenaravo visą kūną.“
Mokslininkai ėmė tyrinėti, kas vyksta, ir nustatė stulbinantį procesą.
Per kelias valandas po autotomijos jaunų šliužų galvos pradėjo maitintis. Kaklo žaizda sugijo per kelias dienas. Širdis pradėjo atsinaujinti per savaitę – ir vos per tris savaites jūros šliužas turėjo visiškai naują kūną. Vienas šliužas tai padarė net du kartus.
Panašu, kad vyresnių šliužų atsparumas nebuvo toks pat. Kai jų kūnai nukrito, jie toliau judėjo, bet nesimaitino, mirė maždaug po 10 dienų. Tuo tarpu visi nukirsti kūnai iki kelių mėnesių tęsė judėjimą, neatsiaugindami naujos galvos, jų širdys toliau plakė iki pat tol, kol pradėjo irti.
Nors jūros šliužų autotomijos priežastis nežinoma, yra keletas užuominų, kurios rodo, kodėl jie gali norėti atsiauginti visą kūną.
Pirma, visi jūros šliužai, kurie nukirto save, buvo užsikrėtę parazitais. Kai jie atsiaugindavo kūną, šliužuose nebūdavo parazitų. Be to, nebuvo nė vieno jūros šliužo be parazitų tarp tų, kurie nukirsdavo savo kūną.
Kai kurias atvejais parazitai buvo tik ant atskirų šliužo kūno vietų. Tokiais atvejais jūros šliužas imdavo save virškinti ir atsiaugindavo tik tas konkrečias kūno dalis. Taip, jūs perskaitėte teisingai.
Galiausiai komanda mėgdžiojo plėšrūnų išpuolius, kad išsiaiškintų, ar jūros šliužai gali numesti kūno dalį, kad pabėgtų, kaip tai daro driežai. Tai nesuveikė, o jūros šliužai liko nepažeisti.
Mokslininkų manymu, tokių ekstremalių veiksmų imamasi būtent dėl noro atsikratyti parazitų.
Tačiau tyrimo komanda vis dar šiek tiek suglumusi dėl to, kaip jūros šliužų galvos gali likti gyvos, atsiskyrusios nuo kūnų, kuriuose yra širdys ir kiti svarbūs organai. Jie mano, kad tai gali būti susiję su tuo, kaip šie šliužai gamina energiją.
Sacoglossa rūšies jūros šliužai minta dumbliais, bet jie ne tik juos virškina. Dumblių chloroplastai, atsidūrę šliužų kūnuose, leidžia šliužams fotosintetinti – tai įdomus reiškinys, žinomas kaip kleptoplastika.
Ši vagystė yra tik laikina – jūros šliužai turi papildyti chloroplastus, valgydami daugiau dumblių, tačiau mokslininkai mano, kad sugebėjimas trumpam fotosintetinti gali išlaikyti galvą pakankamai ilgai, kad atsinaujintų kūnas. Tai taip pat paaiškintų, kaip kūnai sugeba taip ilgai judėti be galvų, kurios juos maitintų.
Mokslininkai teigė, kad keista viso kūno E. cf marginata ir E. atroviridis autotomija yra puiki tyrimų galimybė.
„Kadangi nukirstas kūnas dažnai būna aktyvus keletą mėnesių, galbūt galime ištirti kleptoplastikos mechanizmą ir funkcijas, naudodami gyvus organus, audinius ar net ląsteles“, – sakė S. Mitoh.
Tyrimas paskelbtas leidinyje „Current Biology“.
