Kaip rašo „Science Alert“, tokie „molio šarvai“ yra beprecedentis radinys. Kaip tyrėjai pažymėjo straipsnyje, kuris buvo publikuotas moksliniame žurnale „PLOS One“, radinys parodo: laidojimo būdą, kuris anksčiau nebuvo dokumentuotas tarp Egipto archeologinių radinių“.
Yra tikėtina, kad šis „molio apvalkalas“ buvo panaudotas siekiant stabilizuojant mumiją po to, kai ji buvo pažeista. Tačiau molis taip pat galėjo būti panaudotas norint siekiant pamėgdžioti visuomenės elito praktiką, kuri truko 350 metų nuo Naujosios Karalystės laikų iki 21 dinastijos (apie 1294– 945 m. pr.m.e.). Ši praktika balzamavimui kartais naudojo importinės dervas.
Visgi, kodėl šis asmuo buvo padengtas moliu – o ne derva?
„Molis yra labiau prieinama medžiaga“, – „Live Science“ teigė tyrimo vadovė Karin Sowada iš Australijos Macquarie universiteto Istorijos ir archeologijos katedros.
„Molio šarvai“ nėra vienintelė keistenybė, kuria pasižymi rastoji mumija. Mumija, datuojama 1207 m. pr.m.e, po mirties buvo apgadinta ir palaidota ne jai skirtame karste. Ji buvo palaidota karste, kuris buvo skirtas anksčiau mirusiai moteriai, nustatė tyrėjai.
Kaip ir daugelį senovės Egipto mumijų, taip ir šią molio mumiją“ XIX amžiuje įsigijo Vakarų kolekcininkas. Šiuo atveju tai buvo Anglijos-Australijos politikas seras Charlesas Nicholsonas. Mumiją jis atsigabeno į Australiją.
1860 metais politikas ją padovanojo Sidnėjaus universitetui. Šiandien mumija yra universiteto Chau Chak Wing muziejuje. Tačiau paaiškėjo, kad tie, kurie C. Nicholsonui pardavė mumiją, politiką apgavo: mumija yra senesnė nei karstas, kuriame ji palaidota.
„Vietiniai prekiautojai greičiausiai į sarkofagą įdėjo nesusijusį mumifikuotą kūną, kad parduotų pilną „komplektą“. Tai plačiai žinoma praktika senienų rinkoje“, – tyrime rašo mokslininkai.
Ant karsto yra užrašytas moters vardas – Meruah or Meru(t)ah. Karstas, remiantis ikonografija ir papuošimas, yra iš daugmaž 1000-ųjų metų pr.m.e. Tai reiškia, kad karstas yra maždaug 200 jaunesnis nei jame rasta mumija.
Ir nors karste palaidotas asmuo nėra Meruah, anatominiai pėdsakai rodo, kad vis dėlto tai irgi buvo moteris, mirusi būdama 26–35 metų amžiaus, teigia mokslininkai.
Pirmą kartą, kad 3400 metų senumo mumija yra neįprasta, tyrėjai suprato 1999 metais, kai kompiuterinė tomografija parodė, kad viduje yra kažkas neįprasto. Norėdami ištirti, mokslininkai paėmė keletą mumijos vyturų pavyzdžių ir atrado, kad juose yra smėlio ir molio mišinio.
Kai nauja tyrėjų komanda 2017 metais pakartotinai nuskenavo mumiją, jie aptiko iki tol nežinomas detales apie „šarvus“, ypač kai tyrėjai chemiškai iš naujo ištyrė molio fragmentus.
Po to, kai moteris mirė, ji buvo mumifikuota ir suvyniota į audinį. Tada jos palaikai, įskaitant kairįjį kelį ir blauzdą, „nežinomomis aplinkybėmis“ buvo pažeisti. Tikėtina, kad tai nutiko dėl kapų plėšikų. Šis įvykis paskatino kažką, gyvenusį viena ar dviem kartomis vėliau nuo moters palaidojimo laikų, jos mumiją sutvarkyti: iš naujo pervynioti bei panaudoti tekstilę ir molį“, – tyrime rašo mokslininkai.
Moters mumiją atrestauravęs individas pagamino sudėtingą žemių „sumuštinį“: tarp lininių vyturų sluoksnių įterpė molio, smėlio ir šiaudų mišinį. Giluminiame molio mišinio sluoksnyje buvo baltojo kalcito pigmento, o viršus buvo padengtas ochra, raudonu mineraliniu pigmentu, sako K. Sowada.
„Manoma, kad molis buvo klojamas sluoksniais, kol jis dar buvo drėgnas ir lankstus. Kūnas buvo pervyniotas lino vyturais, buvo uždėtas molio sluoksnis, o tada vėl toliau vyniota“, – pasakoja mokslininkė.
Vėliau mumija buvo apgadinta. Tąkart dešinėje kaklo ir galvos pusėje. Kadangi žala paveikė visus sluoksnius, įskaitant ir „molio šarvus“, mokslininkai mano, kad apgadinimas buvo koreguojamas Kadangi įsegant metalinius smeigtukus, kurie turėjo stabilizuoti pažeistas vietas.
Ši „molio mumija“ nėra vienintelė senovės Egipto mumija, kuri po mirties buvo taisyta. Faraono Seti I kūnas buvo ne kartą pervyniotas, taip pat ir faraono Amenhotepo III palaikai, teigia tyrėjai.
Tačiau minėtos moters mumijos molio danga yra „tai tikrai naujas Egipto mumifikacijos atradimas. Šis tyrimas padeda sukurti platesnį ir daugiau niuansų turintį avzidą apie tai, kaip senovės egiptiečiai elgėsi su mirusiaisiais“, – sako K. Sowada.
