Remiantis naujo tyrimo išvadomis, polinkis itin įsitraukti į užduotis, neįprasti klausos potyriai vaikystėje ir didelis imlumas klausos haliucinacijoms yra būdingesni žmonėms, kurie save vadina aiškiagirdžiais, nei paprastiems gyventojams, rašoma sciencealert.com.

Šie radiniai gali padėti geriau suprasti slegiančias klausos haliucinacijas, su kuriomis susiduria tokiomis psichikos ligomis kaip šizofrenija sergantys žmonės, sako tyrėjai.

Spiritistų neva patiriama aiškiaregystė ir aiškiagirdystė (vaizdo matymas ar garso girdėjimas nesant išorinio dirgiklio, paprastai siejamas su mirusiųjų dvasiomis), nepaprastai domina mokslo žmones: tiek antropologus, nagrinėjančius religinius ir dvasinius potyrius, tiek patologines haliucinacijas tyrinėjančius mokslininkus.

Tyrėjai ypač norėtų geriau suprasti, kodėl kai kurie klausos haliucinacijas patiriantys žmonės automatiškai jas priskiria antgamtiniam pasauliui, nors kitiems jos pridaro rimtesnių bėdų ir neretai baigiasi diagnozuota psichikos liga.

„Spiritistai yra linkę pranešti apie neįprastus klausos potyrius, kuriuos vertina teigiamai, kurie prasideda anksti ir dažniausiai netgi yra kontroliuojami, – paaiškino Jungtinės Karalystės (JK) Nortumbrijos universiteto psichologas Peteris Moseley. – Svarbu išsiaiškinti, kodėl jie pasireiškia, nes galbūt šios žinios padėtų geriau suprasti ir kamuojančias ar nekontroliuojamas klausos haliucinacijas.“

Kartu su kolega psichologu Adamu Powellu, dirbančiu JK Daramo universitete, P. Moseley pakvietė ir ištyrė 65 aiškiagirdžius, priklausančius JK Nacionalinei spiritistų sąjungai, taip pat 143 eilinius gyventojus, atrinktus socialiniuose tinkluose, kad nustatytų, kuo spiritistai skiriasi nuo kitų žmonių, kurie paprastai nepraneša apie neva girdimus mirusiųjų balsus.

Tyrimo rezultatai pribloškė.

44,6 proc. tirtų spiritistų teigė kasdien girdintys balsus. 79 proc. nurodė, jog šie potyriai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Beje, nors daugelis jų tvirtino girdintys balsus savo galvoje, 31,7 proc. tiriamųjų sakė, kad balsai buvo ir išoriniai.

Palyginti su eiliniais gyventojais, spiritistai prisipažino kur kas stipriau tikintys antgamtiniais dalykais ir labiau kreipia dėmesį į kitų žmonių nuomonę apie save. Taip pat jie teigė, kad su pirmosiomis klausos haliucinacijomis susidūrė gana anksti, būdami vidutiniškai 21,7 metų amžiaus, bei pabrėžė, jog sugeba nepaprastai įsitraukti į konkrečią veiklą ir tiesiog atsiriboti nuo supančio pasaulio.

Taip pat spiritistai sakė, kad yra labiau linkę patirti haliucinacijas. Mokslininkai pažymėjo, jog tirti asmenys dažniausiai nieko nebuvo girdėję apie spiritizmą prieš susidurdami su klausos haliucinacijomis ir pradėjo domėtis šia sritimi ieškodami atsakymų.

Kalbant apie tyrime dalyvavusius eilinius gyventojus, didelis įsitraukimas taip pat smarkiai koreliavo su tikėjimu antgamtiniais dalykais, tačiau nenustatyta beveik jokio ryšio su klausos haliucinacijų pasireiškimu. Be to, abiejose grupėse nebuvo skirtumų tarp tikėjimo antgamtiniais dalykais stiprumo ir imlumo vaizdinėms haliucinacijoms.

Tyrėjų teigimu, šie rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad „mirusių žmonių balsų girdėjimas“ vargiai yra bendraamžių įtakos, teigiamo socialinio konteksto ar didesnio pasidavimo įtaigai dėl tikėjimo antgamtiniais reiškiniais rezultatas. Vadinamieji spiritistai įsisavina spiritizmo filosofiją, nes ji sutampa su jų potyriais ir suteikia prasmės jų gyvenimui.

„Tyrimo radiniai daug pasako apie „mokymąsi ir troškimą“. Mūsų studijos dalyviams spiritizmo doktrinos atrodo logiškos tiek kalbant apie neįprastus potyrius vaikystėje, tiek apie dažnas klausos haliucinacijas, kurias jie patiria atlikdami spiritizmo seansus“, – paaiškino A. Powellas.

„Visgi visi šie potyriai gali atsirasti dėl tam tikro polinkio ar anksti pasireiškusių gebėjimų, o ne dėl įsitikinimo, kad, labai pasistengus, galima užmegzti ryšį su mirusiais žmonėmis“, – pridūrė mokslininkas.

Tyrėjai padarė išvadą, jog tolesnių studijų metu derėtų panagrinėti kultūrinio konteksto įvairovę, siekiant geriau suprasti ryšį tarp įsigilinimo į konkretų veiksmą, tikėjimo ir keistųjų potyrių, kai į ausį neva šnabžda vaiduokliai.

Mokslinis darbas buvo išspausdintas žurnale „Mental Health, Religion and Culture“.